Friedricho Nietzsche’s klausimas iš „Linksmasis mokslas“ (341 aforizmas) – „Ar tu gyventum savo gyvenimą dar kartą ir begalinį skaičių kartų, be jokios naujovės?“ – yra filosofinis iššūkis ir gilus kvietimas apmąstyti savo egzistencijos prasmę, pasirinkimus ir santykį su gyvenimu. Ši „amžinojo sugrįžimo“ idėja skatina žmogų klausti: ar mano gyvenimas yra toks, kad galėčiau jį priimti ir mylėti net žinodamas, jog jis kartosis amžinai?
Pirmiausia, Nietzsche’s klausimas yra egzistencinis testas, kviečiantis įvertinti, ar žmogus gyvena autentiškai. Jei žmogus iš karto atsako „taip“, tai gali reikšti, kad jis yra susitaikęs su savo gyvenimu, priima jo džiaugsmus ir kančias kaip neatsiejamą visumą. Pavyzdžiui, įsivaizduokime menininką, kuris kiekvieną dieną tapo paveikslus, pilnus aistros, nors ir susiduria su finansiniais sunkumais. Jis gali sakyti: „Taip, aš gyvenčiau šį gyvenimą dar kartą, nes kiekviena linija, kurią piešiu, yra mano būties išraiška.“ Toks žmogus, Nietzsche’s terminais, praktikuoja amor fati – meilę likimui, priimdamas viską, kas jam nutinka, kaip būtina ir vertinga. Tačiau daugeliui žmonių šis klausimas kelia nerimą. Kodėl? Nes gyvenimas dažnai pilnas skausmo, klaidų ar neįgyvendintų svajonių. Tarkime, žmogus, praleidęs metus darbe, kurio nekenčia, gali krūptelėti pagalvojęs, kad tektų tai kartoti amžinai. Nietzsche’s idėja verčia mus klausti: ką keistume, jei galėtume, ir ar tie pokyčiai atspindi mūsų giliausius troškimus?
Psichologinė perspektyva atskleidžia, kodėl kartoti tą patį gyvenimą gali būti sudėtinga. Žmogaus prigimtis dažnai siekia naujumo, augimo, pokyčių. Psichologas Carlas Jungas, paveiktas Nietzsche’s idėjų, teigė, kad žmogaus sąmonė ieško prasmės per individuaciją – procesą, kuriame atrandame savo unikalią esmę. Jei gyvenimas kartotųsi be naujovių, tai galėtų atrodyti kaip stagnacija, nebent žmogus sugebėtų rasti prasmę kasdienybėje. Pavyzdžiui, vienuolis, gyvenantis pagal griežtą rutiną, gali matyti savo kasdienę maldą kaip amžinybės atspindį, todėl jam kartojimasis nėra tuštuma, o pilnatvė. Tuo tarpu šiuolaikinis žmogus, įpratęs prie nuolatinio informacijos srauto, gali jaustis įkalintas minties apie amžiną kartojimąsi. Įdomus istorinis pavyzdys: senovės budistų vienuoliai, praktikuodami meditaciją, siekė išsivaduoti iš samsaros – gyvenimo ciklo, kuris primena Nietzsche’s amžinąjį sugrįžimą. Tačiau, skirtingai nei Nietzsche, kuris ragino mylėti gyvenimą, budizmas siūlo peržengti šį ciklą per nirvaną.
Religinė perspektyva prideda dar vieną sluoksnį. Krikščionybėje amžinybė dažnai suvokiama kaip linijinė būsena – gyvenimas po mirties Dievo akivaizdoje. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, gyvens“ (Jn 11, 25). Ši idėja siūlo amžinybę kaip naują, tobulą būseną, o ne kartojimąsi. Nietzsche’s amžinasis sugrįžimas, priešingai, atmeta dieviškąjį tikslą ir meta iššūkį žmogui kurti prasmę be transcendentinio pagrindo. Induizme, kur cikliškumas yra esminė sąvoka, amžinas kartojimasis per reinkarnaciją yra neišvengiamas, tačiau tikslas yra mokša – išsivadavimas iš ciklo. Nietzsche’s idėja unikali tuo, kad ji nesiekia išsivadavimo, o ragina priimti ciklą su džiaugsmu. Pavyzdžiui, įsivaizduokime žmogų, kuris padeda benamiui kiekvieną dieną. Jei jis žino, kad šis veiksmas kartosis amžinai, ar jis ir toliau tai darytų? Nietzsche’s klausimas skatina mus rinktis veiksmus, kurie yra verti amžinybės.
Kultūrinėje plotmėje amžinojo sugrįžimo idėja atsispindi populiariojoje kultūroje, pavyzdžiui, filme „Švilpiko diena“ (Groundhog Day, 1993), kur pagrindinis herojus Philas įstrigęs kartojamoje dienoje. Iš pradžių jis jaučiasi įkalintas, bet galiausiai išmoksta gyventi taip, kad kiekviena akimirka tampa prasminga – jis mokosi groti pianinu, padeda kitiems, atranda meilę. Šis filmas tarsi iliustruoja Nietzsche’s idėją: kartojimasis gali būti ne prakeiksmas, o galimybė tobulėti ir rasti džiaugsmą. Kitas pavyzdys – šiuolaikinis žmogus, dirbantis monotoninį darbą, tarkime, fabrike. Jei jis sužinotų, kad šis darbas kartosis amžinai, ar jis bandytų rasti prasmę smulkmenose, pavyzdžiui, bendravime su kolegomis, ar pasiduotų nevilčiai? Nietzsche’s iššūkis skatina mus ieškoti prasmės net rutinoje.