Jei meilė ir ašaros prikelti galėtų, Tu šiandien būtum su mumis.
Skaitykite daugiau..
Šie ilgesio kupini žodžiai turi gilias krikščioniškosios tradicijos šaknis. Senovėje tikėta, kad nuoširdus artimųjų verksmas yra savotiška sielos malda, pasiekianti dangaus vartus. Teologine prasme ašaros prilyginamos slaptai kalbai, kuria bendraujame su Dievu, kai žemiški žodžiai baigiasi. Krikščionių mistikai yra rašę, kad kiekviena išlieta gailesčio ar meilės ašara yra surenkama į nematomą dangišką indą. Tai reiškia, jog gedulas nėra tik liūdesys, bet ir šventas ryšys tarp dviejų pasaulių. Senovės laidojimo papročiai Lietuvoje leisdavo suprasti, kad gedulas turi ribą. Pavyzdžiui, po pirmo savaitgalio būdavo patariama nustoti giliai verkti, kad iškeliavusiojo siela ramybėje rastų kelią į amžinąją šviesą. Tikėta, jog pernelyg didelis sielvartas sulaiko vėlę žemėje. Todėl posakis savyje talpina ne beviltišką skausmą, o troškimą perkeisti ilgesį į šviesią atmintį. Bažnytiniai metraščiai mena, kad viduramžiais gedulo giesmės būdavo giedamos ypatingu ritmu, prilygstančiu lopšinei, paruošiančiai žmogų naujam gyvenimui anapus. Galiausiai, teologinė mintis primena, kad meilė yra stipresnė už mirtį, todėl tikėjimas žada susitikimą amžinybėje.