Plutonas, kurio vardas lotynų ir anglų kalbomis yra Pluto, yra viena iš labiausiai atpažįstamų, tačiau ir dažniausiai klaidingai suprantamų dievybių. Plutonas yra romėnų mitologijos dievybė. Jo tiesioginis graikiškas atitikmuo ir pirminis įkvėpimo šaltinis yra Hadas (ᾍδης, Hades). Nors abu vardai apibūdina tą pačią figūrą – požemio karalystės valdovą – jų konotacijos ir kai kurie kulto aspektai skiriasi. Hadas dažniau asocijuojasi su pačia mirtimi ir niūria, bauginančia požemio sfera, o Plutono vardas, kilęs iš graikiško epiteto „Plouton“ (Πλούτων), reiškiančio „turtingasis“, turi kur kas pozityvesnį atspalvį.
Pagal graikų mitologiją, Hadas buvo vienas iš trijų didžiųjų dievų brolių, Krono ir Rėjos sūnų. Po pergalės prieš savo tėvą ir titanus, trys broliai – Dzeusas, Poseidonas ir Hadas – metė burtus, kad pasidalytų visatos valdas. Dzeusui atiteko dangus, Poseidonui – jūra, o Hadui – trečioji, mažiausiai geidžiama karalystė: niūrus ir tamsus požemių pasaulis, kuriame gyvena mirusiųjų vėlės. Taip jis tapo Mirusiųjų žemės karaliumi, valdančiu kartu su savo karaliene Persefone. Svarbu pabrėžti, kad nei Hadas, nei Plutonas nebuvo blogio įsikūnijimas ar velnias, kaip krikščionybėje. Jis nebuvo tas, kuris baudžia nusidėjėlius ar gundo gyvuosius. Jis buvo griežtas, nepermaldaujamas, bet teisingas valdovas, kurio pagrindinė funkcija buvo palaikyti tvarką ir užtikrinti, kad mirusiųjų sielos liktų jo valdose ir negrįžtų trikdyti gyvųjų pasaulio.
Pati garsiausia ir svarbiausia istorija, susijusi su Hadu (Plutonu), yra Persefonės (romėnų Prozerpinos) pagrobimo mitas. Pasakojama, kad Hadas, apimtas meilės jaunajai Demetros dukteriai Persefonei, išniro iš žemės plyšio savo auksiniu vežimu ir pagrobė ją, kai ši pievoje skynė gėles. Persefonės motina Demetra, derlingumo ir žemdirbystės deivė, apimta sielvarto, apleido savo dieviškąsias pareigas, ir žemę sukaustė badas bei žiema. Matydamas, kad žmonijai gresia išnykimas, Dzeusas įsikišo ir pasiuntė dievų pasiuntinį Hermį į požemio karalystę, kad šis įtikintų Hadą paleisti Persefonę.
Hadas sutiko, tačiau pasinaudojo gudrybe. Prieš išleisdamas Persefonę, jis davė jai suvalgyti kelias granato sėklas. Kadangi granatas buvo požemio pasaulio vaisius, suvalgiusi jį Persefonė tapo amžinai susieta su Hado karalyste. Dėl šios priežasties buvo pasiektas kompromisas: dalį metų Persefonė praleisdavo žemės paviršiuje su savo motina Demetra (šiuo laikotarpiu ateidavo pavasaris ir vasara), o likusią dalį – požemio karalystėje kaip Hado žmona ir Mirusiųjų karalystės karalienė (tuomet žemę apgaubdavo ruduo ir žiema). Šis mitas ne tik paaiškino metų laikų kaitą, bet ir suteikė Hadui (Plutonui) žmoną bei įtvirtino jo, kaip galingo, nors ir vienišo, karaliaus statusą.
Grįžtant prie vardo „Plutonas“, jo reikšmė „turtingasis“ atspindi kitą dievo aspektą. Jo turtai buvo ne pinigai, o viskas, kas slypi žemės gelmėse: brangieji metalai, brangakmeniai ir, svarbiausia, derlinga žemė, iš kurios dygsta derlius. Taigi, romėnų kultūroje Plutono vardas buvo ne tik eufemizmas, skirtas išvengti baisaus Hado vardo minėjimo, bet ir atspindys jo, kaip žemės gelmių turtų dievo, funkcijos. Jis buvo ne tik mirties, bet ir gausos, kylančios iš žemės, valdovas.
Plutono atributai pabrėžė jo galią ir karališką statusą. Jis dažnai vaizduojamas su dvidante ietimi (bidentu), raktu, simbolizuojančiu jo valdžią požemio vartams, ir nematomumo šalmu, kurį jam nukaldino kiklopai ir kurį jis kartais paskolindavo kitiems dievams bei didvyriams. Jo ištikimiausias palydovas ir sargas buvo Cerberis – trigalvis šuo, saugantis įėjimą į požemio karalystę ir užtikrinantis, kad jokia gyva siela nepatektų į vidų, o jokia mirusi – nepabėgtų. Dėl savo bauginančios prigimties Plutonas (Hadas) nebuvo populiarus dievas, jam nestatė daug šventyklų, o aukos jam būdavo aukojamos naktį, dažniausiai aukojant juodus gyvūnus. Žmonės bijojo jo vardo ir stengėsi jo neminėti, kad nepritrauktų jo dėmesio.
Plutono, kaip požemio dievo, kultas nebuvo toks išvystytas kaip Dzeuso ar Afroditės. Jam nebuvo skirta daug šventyklų, o jo garbinimas dažniausiai vyko privačiai, siekiant užtikrinti gerą derlių ar apsisaugoti nuo ligų ir nelaimių. Skirtingai nuo Hadžio, kuris graikų mitologijoje dažnai vaizduojamas kaip niūrus ir negailestingas, Plutonas romėnų mitologijoje įgavo šiek tiek pozityvesnį atspalvį, asocijuodamasis su gamtos turtais, slypinčiais po žeme. Šis turtingumo aspektas galėjo prisidėti prie jo populiarumo tarp romėnų.Įdomu tai, kad nors Plutonas valdė mirusiųjų karalystę, jis nebuvo laikomas mirties dievu. Mirties dievas romėnų mitologijoje buvo Orkas, o graikų – Thanatos. Plutono vaidmuo buvo valdyti požemio karalystę ir užtikrinti, kad mirusiųjų sielos rastų savo vietą. Ši funkcija atspindi tam tikrą tvarkos ir teisingumo principą, netgi mirties pasaulyje.Kai kurie teologai lygina Plutono valdomą požemio karalystę su bibline pragaro samprata, tačiau tai yra gana laisva analogija. Biblinis pragaras dažnai apibūdinamas kaip vieta amžinai bausmei, o Plutono karalystė – daugiau kaip mirusiųjų buveinė, kurioje nėra aiškiai apibrėžtos moralinės dimensijos. Taigi, nors abi sampratos susijusios su mirtimi ir pomirtiniu gyvenimu, jų esmė ir konotacijos skiriasi. Pavyzdžiui, "Apreiškimo knygoje" aprašomas pragaras yra visiškai kitokia vieta nei Plutono karalystė. Plutono mitas, kaip ir daugelis kitų mitų, atspindi žmonių bandymą suprasti mirtį ir pomirtinį gyvenimą, pateikdamas skirtingą perspektyvą nei monoteistinės religijos.