Molochas, kurio originalus hebrajiškas vardas yra מֹלֶךְ (Molek), o labiausiai paplitusi angliška ir tarptautinė forma – Moloch, yra viena iš labiausiai šiurpinančių ir demonizuotų figūrų, minimų Hebrajų Biblijoje. Nors jis dažnai vadinamas finikiečių ir kanaaniečių velniu, toks apibrėžimas yra teisingas tik iš biblinės perspektyvos. Tautoms, kurios jį garbino, jis buvo galinga dievybė, o ne velnias. Tačiau jo kultas, neatsiejamai susijęs su pačia baisiausia ritualine praktika – vaikų aukojimu ugnyje – pavertė jo vardą absoliučios bjaurasties ir dvasinio sugedimo sinonimu. Dėl šios priežasties jis tapo viena iš centrinių „demoniškų“ figūrų Abraominių religijų tradicijoje.
Mūsų pagrindinis ir beveik vienintelis informacijos šaltinis apie Molochą yra Senasis Testamentas, kuriame jo kultas griežtai ir ne kartą pasmerkiamas. Kunigų knygoje (Levitike) Dievas duoda Izraeliui vieną iš baisiausių įsakymų: „Neduosi nė vieno iš savo palikuonių paaukoti Molechui ir taip neišniekinsi savo Dievo vardo“ (Kun 18:21). Už šio draudimo nepaisymą buvo numatyta pati griežčiausia bausmė – mirtis užmėtant akmenimis. Ši praktika, apibūdinama kaip „perleidimas per ugnį“, yra pagrindinis Molochui priskiriamas siaubas. Manoma, kad ritualo metu vaikai būdavo arba sudeginami gyvi kaip auka dievybei, arba priverčiami pereiti tarp dviejų laužų, kas taip pat buvo laikoma pagonišku ir nepriimtinu ritualu.
Biblijoje nurodoma ir konkreti vieta, kurioje vyko šie šiurpūs ritualai. Tai buvo Hinomo slėnis (Gehenna), esantis į pietus nuo Jeruzalės. Šiame slėnyje buvo įrengta speciali ritualinė vieta, vadinama Tofetu (Topheth), kur ir buvo garbinamas Molochas. Pranašas Jeremijas su pasibaisėjimu kalba apie tai, kaip Judėjos žmonės „pastatė Tofeto aukštumų alkus Hinomo Ben sūnaus slėnyje, kad degintų savo sūnus ir dukteris ugnyje – ko aš neįsakiau ir kas man nė į galvą neatėjo“ (Jer 7:31). Dėl šių baisių ritualų Hinomo slėnis (Gehenna) vėlesnėje žydų ir krikščionių tradicijoje tapo pačios pragaro, amžinosios kančios ir ugnies, sinonimu.
Tarp mokslininkų vyksta diskusija, ar Molochas iš tiesų buvo konkrečios dievybės vardas. Kai kurie teigia, kad tai galėjo būti kanaaniečių ar amonitų požemio pasaulio dievas, galbūt tapatus jau minėtam Milkomui (abiejų vardų šaknis yra ta pati, M-L-K, reiškianti „karalius“). Tačiau kita, vis labiau populiarėjanti teorija teigia, kad žodis molech galėjo būti ne dievo vardas, o specifinio tipo aukos pavadinimas. Pagal šią teoriją, mlk auka buvo karališka, ypač svarbi auka, skirta dievybei (galbūt net pačiam Jahvei, kai kurių sinkretinių kultų atveju) krizės metu. Taigi, frazė „paaukoti vaiką Molechui“ galėjo reikšti ne „paaukoti dievui, vardu Molechas“, o „atlikti mlk aukojimo ritualą su savo vaiku“. Nepaisant šios interpretacijos, faktas, kad buvo aukojami vaikai, lieka tas pats, keičiasi tik aukos adresatas.
Labiausiai įsimenantis Molochą vaizdinys – milžiniška, įkaitinta bronzinė statula su jaučio galva ir ištiestomis rankomis, ant kurių būdavo guldomi vaikai ir nuritinami į viduje degančią ugnį – nėra tiesiogiai aprašytas Biblijoje. Šis paveikslas atkeliavo iš vėlesnių šaltinių. Pirmiausia, graikų istorikas Diodoras Sikulas aprašė panašų ritualą Kartaginoje (finikiečių kolonijoje), kur kartaginiečiai aukodavo vaikus dievui Kronui (graikai dažnai tapatindavo svetimų tautų dievus su savo panteono nariais). Jie turėjo bronzinę Krono statulą, kurios ištiestos rankos nusvirdavo žemyn, ir vaikas įkrisdavo į ugnies duobę. Vėliau viduramžių žydų rabinai, komentuodami Bibliją, sujungė biblinius pasakojimus su šiais klasikiniais aprašymais ir suformavo galutinį, klasikinį Molochą vaizdinį.
Archeologiniai radiniai taip pat teikia šiurpių įrodymų. Buvusios finikiečių ir jų kolonijų (ypač Kartaginos) teritorijose buvo atrasti vadinamieji tofetai – specialios kapinės, pilnos urnų su kremuotų kūdikių (kartais ir jaunų gyvūnų) palaikais. Nors kai kurie mokslininkai teigia, kad tai galėjo būti tiesiog vaikų, mirusių natūralia mirtimi, kapinės, dauguma įrodymų, tokių kaip dedikaciniai įrašai dievams Baalui Hamonui ir Tanitai, rodo, kad tai buvo sistemingo vaikų aukojimo vietos. Taigi, Molochas, ar jis būtų dievas, ar ritualas, išlieka vienu galingiausių ir baisiausių religinės istorijos simbolių. Jis yra absoliutus blogis iš biblinės perspektyvos – „velnias“, reikalaujantis pačios brangiausios aukos, paneigiantis bet kokį žmogiškumą ir griaunantis pamatinį ryšį tarp tėvų ir vaikų.
Įdomu tai, kad hebrajų kalboje žodis „melek“ reiškia „karalius“. Kai kurie mokslininkai spėlioja, kad Molochas galėjo būti titulas, o ne dievo vardas, reiškiantis „Karališkasis aukojimas“. Be to, senovės graikų istorikas Diodoras Sicilietis aprašė kartaginiečių (finikiečių palikuonių) ritualą, vadinamą „Kronu“ (graikų atitikmuo Baalui), kurio metu jie aukojo savo vaikus. Šis aprašymas, nors ir prieštarauja Biblijos pasakojimui, rodo, kad tokios praktikos galėjo egzistuoti platesniame Viduržemio jūros regione. Šis kultas buvo toks baisus, kad netgi po Izraelio karalystės žlugimo, pranašai perspėjo, kad šios praktikos gali sugrįžti, jei tauta pamirš Dievo įsakymus.