Molochas, kurio originalus hebrajiškas vardas yra מֹלֶךְ (Molek), o labiausiai paplitusi angliška ir tarptautinė forma – Moloch, yra viena iš labiausiai šiurpinančių ir demonizuotų figūrų, minimų Hebrajų Biblijoje. Nors jis dažnai vadinamas finikiečių ir kanaaniečių velniu, toks apibrėžimas yra teisingas tik iš biblinės perspektyvos. Tautoms, kurios jį garbino, jis buvo galinga dievybė, o ne velnias. Tačiau jo kultas, neatsiejamai susijęs su pačia baisiausia ritualine praktika – vaikų aukojimu ugnyje – pavertė jo vardą absoliučios bjaurasties ir dvasinio sugedimo sinonimu. Dėl šios priežasties jis tapo viena iš centrinių „demoniškų“ figūrų Abraominių religijų tradicijoje.
Mūsų pagrindinis ir beveik vienintelis informacijos šaltinis apie Molochą yra Senasis Testamentas, kuriame jo kultas griežtai ir ne kartą pasmerkiamas. Kunigų knygoje (Levitike) Dievas duoda Izraeliui vieną iš baisiausių įsakymų: „Neduosi nė vieno iš savo palikuonių paaukoti Molechui ir taip neišniekinsi savo Dievo vardo“ (Kun 18:21). Už šio draudimo nepaisymą buvo numatyta pati griežčiausia bausmė – mirtis užmėtant akmenimis. Ši praktika, apibūdinama kaip „perleidimas per ugnį“, yra pagrindinis Molochui priskiriamas siaubas. Manoma, kad ritualo metu vaikai būdavo arba sudeginami gyvi kaip auka dievybei, arba priverčiami pereiti tarp dviejų laužų, kas taip pat buvo laikoma pagonišku ir nepriimtinu ritualu.
Biblijoje nurodoma ir konkreti vieta, kurioje vyko šie šiurpūs ritualai. Tai buvo Hinomo slėnis (Gehenna), esantis į pietus nuo Jeruzalės. Šiame slėnyje buvo įrengta speciali ritualinė vieta, vadinama Tofetu (Topheth), kur ir buvo garbinamas Molochas. Pranašas Jeremijas su pasibaisėjimu kalba apie tai, kaip Judėjos žmonės „pastatė Tofeto aukštumų alkus Hinomo Ben sūnaus slėnyje, kad degintų savo sūnus ir dukteris ugnyje – ko aš neįsakiau ir kas man nė į galvą neatėjo“ (Jer 7:31). Dėl šių baisių ritualų Hinomo slėnis (Gehenna) vėlesnėje žydų ir krikščionių tradicijoje tapo pačios pragaro, amžinosios kančios ir ugnies, sinonimu.
Tarp mokslininkų vyksta diskusija, ar Molochas iš tiesų buvo konkrečios dievybės vardas. Kai kurie teigia, kad tai galėjo būti kanaaniečių ar amonitų požemio pasaulio dievas, galbūt tapatus jau minėtam Milkomui (abiejų vardų šaknis yra ta pati, M-L-K, reiškianti „karalius“). Tačiau kita, vis labiau populiarėjanti teorija teigia, kad žodis molech galėjo būti ne dievo vardas, o specifinio tipo aukos pavadinimas. Pagal šią teoriją, mlk auka buvo karališka, ypač svarbi auka, skirta dievybei (galbūt net pačiam Jahvei, kai kurių sinkretinių kultų atveju) krizės metu. Taigi, frazė „paaukoti vaiką Molechui“ galėjo reikšti ne „paaukoti dievui, vardu Molechas“, o „atlikti mlk aukojimo ritualą su savo vaiku“. Nepaisant šios interpretacijos, faktas, kad buvo aukojami vaikai, lieka tas pats, keičiasi tik aukos adresatas.
Labiausiai įsimenantis Molochą vaizdinys – milžiniška, įkaitinta bronzinė statula su jaučio galva ir ištiestomis rankomis, ant kurių būdavo guldomi vaikai ir nuritinami į viduje degančią ugnį – nėra tiesiogiai aprašytas Biblijoje. Šis paveikslas atkeliavo iš vėlesnių šaltinių. Pirmiausia, graikų istorikas Diodoras Sikulas aprašė panašų ritualą Kartaginoje (finikiečių kolonijoje), kur kartaginiečiai aukodavo vaikus dievui Kronui (graikai dažnai tapatindavo svetimų tautų dievus su savo panteono nariais). Jie turėjo bronzinę Krono statulą, kurios ištiestos rankos nusvirdavo žemyn, ir vaikas įkrisdavo į ugnies duobę. Vėliau viduramžių žydų rabinai, komentuodami Bibliją, sujungė biblinius pasakojimus su šiais klasikiniais aprašymais ir suformavo galutinį, klasikinį Molochą vaizdinį.
Archeologiniai radiniai taip pat teikia šiurpių įrodymų. Buvusios finikiečių ir jų kolonijų (ypač Kartaginos) teritorijose buvo atrasti vadinamieji tofetai – specialios kapinės, pilnos urnų su kremuotų kūdikių (kartais ir jaunų gyvūnų) palaikais. Nors kai kurie mokslininkai teigia, kad tai galėjo būti tiesiog vaikų, mirusių natūralia mirtimi, kapinės, dauguma įrodymų, tokių kaip dedikaciniai įrašai dievams Baalui Hamonui ir Tanitai, rodo, kad tai buvo sistemingo vaikų aukojimo vietos. Taigi, Molochas, ar jis būtų dievas, ar ritualas, išlieka vienu galingiausių ir baisiausių religinės istorijos simbolių. Jis yra absoliutus blogis iš biblinės perspektyvos – „velnias“, reikalaujantis pačios brangiausios aukos, paneigiantis bet kokį žmogiškumą ir griaunantis pamatinį ryšį tarp tėvų ir vaikų.
Molocho garbinimas nebuvo vienkartinis įvykis, o gana plačiai paplitusi praktika tarp kanaaniečių ir kitų senovės tautų. Biblijos tekstuose, ypač Kunigų knygoje, smarkiai smerkiamas šis kultas, pabrėžiant jo amoralumą ir prieštaravimą Dievo valiai. Įdomu tai, kad Molocho vaizdiniai nėra vienareikšmiškai apibrėžti – archeologiniai radiniai leidžia spėlioti apie įvairias jo atvaizdavimo formas, nuo paprastų akmeninių skulptūrų iki sudėtingesnių metalinių konstrukcijų. Kai kurie mokslininkai teigia, kad Molochas galėjo būti ne vienas dievas, o bendras terminas, apibūdinantis tam tikrus ritualus, susijusius su ugnimi ir vaisingumu.Senovės Izraelio karalystėje Molocho garbinimas buvo griežtai draudžiamas, tačiau, kaip rodo Biblijos pasakojimai, kartais šis draudimas buvo ignoruojamas. Tai liudija apie žmonių polinkį į pagundą ir nukrypimą nuo Dievo įsakymų, net ir susidūrus su akivaizdžiu žiaurumu. Pranašų knygos pilnos perspėjimų apie Molocho garbinimo pasekmes ir raginimų grįžti prie tikrojo Dievo. "Nesuteik savo vaikų Molocho aukai, nes nesuteiksite man garbės, – sako Viešpats" (Jeremijo 32:35). Ši citata aiškiai parodo Dievo pasipiktinimą šia praktika. Molocho kultas iliustruoja pavojingą žmogaus noro manipuliuoti dieviškuoju ir užsitikrinti savo naudą, net jei tai reikalauja aukų. Tai amžina pamoka apie moralinio pasirinkimo svarbą ir pavojus, kylančius nukrypstant nuo dieviškosios valios. Molocho istorija liudija apie žmogaus gebėjimą iškreipti religinius ritualus ir paversti juos siaubingais aktais.