Demogorgonas (angl. Demogorgon) yra viena mįslingiausių ir grėsmingiausių figūrų Vakarų literatūros ir mitologijos paraštėse. Jo vardas, apgaubtas paslapties ir baimės, dažnai siejamas su pirmaprade, chtonine galia, kurios mirtingiesiems nevalia ne tik garbinti, bet net ir ištarti. Priešingai populiariam įsitikinimui, Demogorgonas nėra autentiška senovės graikų ar romėnų mitologijos dievybė. Jo šaknys slypi ne antikos šventyklose, o vėlesnių laikų mokslininkų tekstuose, kur, tikėtina, jis gimė iš teksto klaidos ir buvo palaipsniui apipintas legendomis, kol tapo galingu literatūriniu simboliu.
Pirmą kartą istorijos šaltiniuose Demogorgono vardas pasirodo IV amžiaus mokslininko Laktancijaus Placido darbuose. Laktancijus rašė komentarus (scholia) romėnų poeto Stacijaus epinei poemai „Tėbaida“. Vienoje poemos vietoje Stacijus užsimena apie galingiausią požemių pasaulio dievybę, kurios vardo negalima minėti. Bandydamas paaiškinti, ką poetas turėjo omenyje, Laktancijus įvardijo šią būtybę kaip Demogorgoną, apibūdindamas jį kaip „aukščiausią dievą, kurio vardo žinoti neleidžiama“. Dauguma šiuolaikinių tyrinėtojų mano, kad pats vardas „Demogorgon“ atsirado dėl perrašinėtojo klaidos. Labiausiai tikėtina versija teigia, kad tai yra iškraipytas graikiškas žodis „dēmiourgon“ (δημιουργόν), reiškiantis „demiurgą“ arba kūrėją, figūrą, žinomą iš Platono ir gnostikų filosofijos. Perrašinėtojui neteisingai perskaičius arba interpretavus rankraštį, filosofinis terminas virto bauginančios dievybės vardu.
Nors Demogorgono kilmė ir abejotina, jo personažas įgavo pagreitį ir gyvybę vėlesniais amžiais, ypač Renesanso laikotarpiu. Didžiausią postūmį jo mitologijai suteikė XIV amžiaus italų rašytojas Giovanni Boccaccio savo veikale „Genealogia Deorum Gentilium“ („Pagonių dievų genealogija“). Šiame monumentaliame darbe Boccaccio, remdamasis Laktancijaus užuomina, sukūrė ištisą Demogorgono mitą. Pasak jo, Demogorgonas yra visų pagoniškų dievų protėvis, amžinas ir pirmapradis. Jis gyvena žemės gelmėse, miglų ir tamsos apsuptyje, atskirtas nuo pasaulio. Iš jo kilo Chaosas ir Amžinybė, o iš jų – visos kitos dievybės ir jėgos, tokios kaip Naktis, Likimas, Eteris ir galiausiai Olimpo dievai. Boccaccio aprašymas pavertė Demogorgoną ne šiaip požemių demonu, o pačiu visatos kūrybos ir genealogijos šaltiniu – tamsiu, paslaptingu ir visagaliu pradu.
Boccaccio sukurta vizija padarė milžinišką įtaką vėlesniems Europos rašytojams, kurie noriai pasigavo šį galingą ir paslaptingą įvaizdį. Anglų dramaturgas Christopheris Marlowe’is savo garsiojoje pjesėje „Daktaras Faustas“ įtraukė Demogorgono vardą į magišką užkeikimą – Faustas, kviesdamas Mefistofelį, prisiekia „grėsminguoju Demogorgonu“, taip pabrėždamas jo, kaip pragaro valdovo, autoritetą. Edmundas Spenseris savo epinėje poemoje „Fėjų karalienė“ taip pat mini Demogorgoną kaip galingą būtybę, gyvenančią chaoso gelmėse kartu su Nakties deive. Johnas Miltonas „Prarastajame rojuje“ jį pamini tarp galingiausių chaoso būtybių, pavadindamas jo vardą „baisinguoju“. Šiuose kūriniuose Demogorgonas veikia kaip tamsos, chaoso ir neįvardijamos galios simbolis – vardas, kurio pakanka vien paminėti, kad sukeltum šiurpą ir pagarbą.
Aukščiausią literatūrinį tašką Demogorgono personažas pasiekė romantizmo epochoje, Percy Bysshe Shelley’io draminėje poemoje „Išlaisvintasis Prometėjas“. Čia jis nebėra tik bauginantis vardas ar mitinis protėvis, o tampa pagrindiniu veikėju ir filosofine jėga. Shelley’io Demogorgonas yra beformė, šešėliška esybė, įkūnijanti Amžinybę, Būtinybę ir revoliucinę jėgą, kuri galiausiai nuverčia tironą dievą Jupiterį. Kai Azija, viena iš veikėjų, klausia jo, kas yra pasaulio valdovas, Demogorgonas atsako ne vardu, o idėja – kalba apie meilę, gėrį ir išmintį kaip aukščiausias vertybes. Jis yra ne valdytojas, o neišvengiama istorijos ir likimo tėkmė, griaunanti tironiją ir atverianti kelią laisvei. Shelley’io interpretacijoje Demogorgonas iš tamsaus demono virsta gilia, abstrakčia galia, simbolizuojančia amžiną kaitą ir pasaulio tvarkos trapumą.
Demogorgono istorija yra unikalus pavyzdys, kaip personažas gali gimti iš mokslinės klaidos ir per šimtmečius išaugti į sudėtingą literatūrinį ir kultūrinį simbolį. Nors jis niekada nebuvo garbinamas senovės šventyklose, jo vardas tapo sinonimu pirmapradei, nesuvaldomai galiai, slypinčiai po pažįstamo pasaulio paviršiumi. Nuo miglotos užuominos vėlyvosios antikos komentare iki Boccaccio sukurto mitinio protėvio ir Shelley’io filosofinės jėgos – Demogorgonas išliko figūra, primenančia apie baimę, keliamą to, kas nežinoma, ir apie galią, kuri slypi pačiose būties gelmėse.