Dieviškasis Kūdiki, po savo stebuklingojo gimimo Betliejuje Tu panorėjai visame pasaulyje paskleisti savo beribį gailestingumą ir todėl dangaus ženklais pašaukei išminčius prie savo prakartėlės. Ji tapo karališku Tavo sostu. Tu meiliai priėmei šventuosius vyrus, kurie pakluso Tavo dieviškam šaukimui, atskubėjo pas Tave ir parpuolę pagarbino Tave – taikos Kunigaikštį, žmonių Atpirkėją, tikrąjį Dievo Sūnų. Patrauk ir mus savo gerumu ir visagalybe, apšviesk mūsų protą, sustiprink mūsų valią, uždek mūsų širdis, kad Tave pažintume, Tau tarnautume bei Tave mylėtume šiame gyvenime ir taip taptume verti Tave amžinai regėti būsimajame. Amen.
Senovėje buvo populiarus paprotys vadinti Jėzų „Emanueliu“, kas reiškia „Dievas su mumis“. Šis vardas pabrėžia, kad pats Dievas panoro gyventi tarp paprastų žmonių, kaip mažas vaikas. Tai rodo Jo didžiulę meilę ir norą būti arti mūsų kasdienybės.
Be to, kai kurie senieji pamaldumo būdai akcentavo Kūdikėlio Jėzaus „šventąsias pėdas“. Tikėta, kad kur Jis žengia, ten skleidžiasi ramybė ir palaiminimas. Todėl meldžiantis prašoma, kad Kūdikėlis Jėzus savo mažais žingsneliais eitų ir mūsų gyvenimo keliais. Tai labai paprastas, bet jautrus būdas pajusti Jo buvimą. Šis paprastumas paverčia Jėzų artimu ir suprantamu kiekvienam.