Iki XII a. pr. Kr. egzistavusi valdymo forma, vadinama arche, siejama su pačiomis ankstyviausiomis visuomenės organizacijos formomis, kurios dar neturėjo valstybės požymių, tačiau pasižymėjo tam tikru tvarkos ir autoriteto principu. Šis laikotarpis glaudžiai susijęs su mitologiniu pasaulėvaizdžiu, kur socialinė sankloda ir valdymas buvo grindžiami ne formaliomis teisės normomis, bet simboliniu autoritetu, dieviška tvarka ir protėvių išmintimi.
Pagrindinis šio laikotarpio tvarkos principas yra siejamas su Metide – graikų mitologijos išminties deive, pirmąja Dzeuso žmona. Metidė įkūnija sumanumą, strateginę mąstyseną ir gebėjimą veikti ne jėga, o protu. Tokia išmintis buvo būtina tam, kuris norėjo vadovauti bendruomenei ar būti pripažintas autoritetu. Tai buvo ne centralizuotas valdymas, o veikiau simbolinis, grindžiamas asmeninėmis savybėmis – patirtimi, išmintimi, gebėjimu spręsti konfliktus, pažinti gamtos ciklus bei perteikti kolektyvinę atmintį.
Arche laikotarpiu visuomenės struktūra dar buvo gentinė ar klaninė, su stipria giminine tvarka. Socialiniai santykiai rėmėsi pagarba vyresniems, tradicijoms, protėvių dvasios autoritetu, o svarbiausi sprendimai buvo priimami bendruomeniškai arba per charizmatišką vadą, kurio autoritetas buvo grindžiamas ne įstatymu, bet žinojimu ir išmintimi. Šis išminties kultas, įkūnytas Metidės figūroje, tapo viena iš pirmųjų simbolinių prielaidų teisingumui kaip dvasinei, ne juridinei vertybei.
Arche kaip valdymo principas žymi civilizacijos aušrą, kai tvarka dar buvo dieviškai mistinė, o teisė – gyva tradicija. Tai epocha, kai protas buvo svarbesnis už jėgą, o išmintis – pagrindinis bendruomenės darnios gyvensenos pagrindas.