O gailestingasis Tėve, visokio gėrio šaltini, nuolankiai meldžiu Tave per Tavo brangiojo Sūnaus Švenčiausiąją ir Tavo mylimiausiąją Širdį, kuri Tau visuomet labai patinka, – teikis duoti man gyvo tikėjimo, tvirtos vilties bei liepsnojančios meilės Tau ir mano artimui malonę, taip pat malonę nuoširdžiai gailėtis dėl visų mano nuodėmių ir tvirtai pasiryžti niekuomet Tavęs nebeįžeisti. Duok, kad visuomet gyvenčiau pagal Tavo dieviškuosius norus, kad kilniaširdiškai ir noriai visame kame vykdyčiau Tavo šventąją valią ir kad pajėgčiau iki savo gyvenimo pabaigos ištverti Tavo meilėje. Amen.
Skaitykite daugiau..
Kreipimasis į Dievą Tėvą kaip į gailestingumo šaltinį turi gilias šaknis, kurios siekia net ankstyvąją krikščionybę. Įdomu tai, kad senovės dykumų tėvai mokė, jog malda nėra vien prašymų sąrašas, o veikiau buvimas šalia to, kuris mus sukūrė. Kai meldžiamės prašydami tikėjimo ir meilės, mes tarsi atveriame duris, pro kurias į mūsų kasdienybę įžengia dieviškoji ramybė. Mažai kas žino, jog šventieji mistikai dažnai lygindavo Dievo Tėvo meilę su saulės šviesa, kuri šildo visus be išimties, net jei mes patys kartais pasislepiame savo klaidų šešėlyje. Ši malda yra tarsi tiltas, jungiantis mūsų žmogiškąjį trapumą su begaline kūrėjo kantrybe. Svarbu suprasti, kad gailestingumas nėra tik nuodėmių atleidimas, tai veikiau kvietimas tapti geresne savo versija. Kai prašome ištvermės, mes iš tikrųjų prašome jėgos išlikti ištikimiems savo vertybėms net tada, kai aplinkybės tampa sudėtingos. Tai tarsi dvasinė mankšta, kuri stiprina mūsų vidinį stuburą ir padeda išlaikyti šviesų žvilgsnį į pasaulį. Tikėjimas nėra pasyvus laukimas, tai aktyvus bendradarbiavimas su Dievo valia, kuri visada siekia mūsų tikrosios laimės.