„Aš garbinu Tave, labiausiai meilės vertoji Marijos Širdie, kurioje visuomet dega gyvoji Dievo meilės liepsna. Dėl šios meilės prašau Tave, o mano geroji Motina, uždek mano drungnoje širdyje tą ugnį, kuria Tu pati liepsnoji.
„Sveika, Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“
Aš garbinu Tave, tyriausioji Marijos Širdie, iš kurios auga gražioji mergaitiško tyrumo lelija. Dėl šio tyrumo prašau Tave, mano nekaltoji Motina, nuskaistink mano suteptą širdį, įkvėpdama jai meilę tyrumui ir skaistybei.
„Sveika, Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“
Aš garbinu Tave, liūdinti Marijos Širdie, perverta skausmo kalavijo dėl Tavo mylimojo Sūnaus Jėzaus kančios ir mirties, ir dėl įžeidimų, kurie iki šiol tenka dieviškajai didybei. Teikis, mano sopulingoji Motina, mano kietą širdį persmelkti gyva atgaila už mano nuodėmes ir stipriu skausmu dėl paniekinimų ir piktžodžiavimų, kurias mano garbingojo Atpirkėjo dieviškoji Širdis be sustojimo patiria iš nusidėjėlių.
„Sveika, Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“
Malonioji Marijos Širdie, būk mano išganymas!”
Įdomu tai, kad Klaretas šią maldą laikė savotišku dvasiniu skiepu. Jis manė, kad meilė, tyrumas ir atgaila yra trys pagrindiniai stulpai, laikantys krikščionio sielą. Kai jis kalbėdavo apie Marijos skausmą, jis ne tik melsdavosi, bet ir kviesdavo tikinčiuosius tapti tarsi bendrakeleiviais, kurie kartu su Motina stovi po kryžiumi. Tai nėra vien liūdna malda, tai kvietimas į aktyvią meilę. Šventasis mokė, kad tikra atgaila yra džiaugsmingas veiksmas, nes ji sugrąžina žmogų į Dievo glėbį. Šie prašymai yra tarsi raktas, atveriantis duris į gilesnį ryšį su Dievu per Marijos tarpininkavimą. Tai paprastas, bet galingas būdas kasdien atnaujinti savo pasišventimą.