Biblija Sacra (Vulgata)

Vienintelė knyga, kuri daugiau nei tūkstantį metų buvo neginčijamas dvasinis, kultūrinis ir intelektualinis Vakarų Europos pamatas. Tai knyga, kuri formavo teologiją, įkvėpė didžiausius meno kūrinius nuo Giotto freskų iki Bacho muzikos, jos eilutės skambėjo pirmuosiuose universitetuose ir tapo ištisų teisinių sistemų pagrindu. Tai knyga – Biblia Sacra Vulgata.

Tai nėra tiesiog viena iš Biblijos versijų; ištisoms kartoms tai buvo pati Biblija. Šventasis Jeronimo vertimas į lotynų kalbą tapo Vakarų krikščionybės stuburu – tekstu, kuriuo rėmėsi popiežiai ir karaliai, vienuoliai ir mokslininkai. Jos įtaka tokia gili, kad be Vulgatos būtų neįmanoma suprasti nei viduramžių, nei Renesanso, nei net moderniosios Europos kultūros DNR. Ji standartizavo Šventąjį Raštą, nutiesė tiltą iš Antikos į Viduramžius ir padovanojo Vakarų pasauliui bendrą dvasinę kalbą.

Kas ją sukūrė?

  • Autorius (Vertėjas): Pagrindinis Vulgatos autorius yra Šventasis Jeronimas (lot. Sanctus Hieronymus), vienas didžiausių Bažnyčios Tėvų. Apie 382 m. popiežius Damazas I pavedė jam sukurti patikimą ir vieningą Biblijos vertimą į lotynų kalbą, nes tuo metu cirkuliavo daugybė skirtingų, dažnai netikslių ir prastos kokybės vertimų, bendrai vadinamų Vetus Latina („Senoji lotynų“).
  • Kas tai yra: Vulgata yra Šventojo Rašto vertimas į vėlyvąją liaudies lotynų kalbą (lingua vulgaris), kuri tuo metu buvo plačiausiai vartojama Romos imperijoje. Jeronimo tikslas buvo padaryti Bibliją suprantamą ir prieinamą, todėl ir kilo pavadinimas.

Pavadinimai

  • Nelietuviškai:
    • Biblia Sacra (lot. „Šventoji Knyga“) – bendrinis pavadinimas.
    • Vulgata arba Biblia Vulgata (lot. „Visuotinė Biblija“ arba „Plačiai paplitusi Biblija“).
  • Lietuviškai:
    • Vulgata (dažniausiai naudojamas terminas).
    • Šventasis Raštas (Vulgatos vertimas).

Vulgatos svarba yra milžiniška:

  1. Standartizacija: Ji tapo oficialiu ir visuotinai pripažintu Biblijos tekstu visoje Vakarų (Katalikų) Bažnyčioje daugiau nei 1000 metų.
  2. Kultūrinis pagrindas: Viduramžiais ir Renesanso epochoje Vulgata buvo praktiškai vienintelė Biblijos versija, kurią skaitė dvasininkai, mokslininkai ir menininkai. Ji tapo pagrindu teologijai, liturgijai, bažnytinei teisei.
  3. Kalbos įtaka: Daugybė lotyniškų frazių iš Vulgatos perėjo į Europos tautų kalbas ir tapo sparnuotomis frazėmis.
  4. Oficialus statusas: Tridento susirinkimas (1545–1563 m.) oficialiai patvirtino Vulgatą kaip autentišką Katalikų Bažnyčios Biblijos tekstą.

Ji buvo naudojama nuo pat jos sukūrimo V a. pradžioje iki pat XX a., kai po Vatikano II susirinkimo buvo parengta nauja oficiali versija – Nova Vulgata (1979 m.).

Vulgatos Dalių Apžvalga

Prologi Sancti Hieronymi in Biblia Sacra (Šventojo Jeronimo prologai į Šventąją Bibliją)

Tai nėra Biblijos dalis, o paties Jeronimo parašyti įžanginiai tekstai. Juose jis paaiškina savo vertimo principus, gina sprendimą versti Senąjį Testamentą tiesiai iš hebrajų kalbos originalo (Hebraica veritas – „hebrajiška tiesa“), o ne iš senesnio graikiško vertimo (Septuagintos), ir atsako kritikams.

VETUS TESTAMENTUM (SENASIS TESTAMENTAS)

Tai dalis, pasakojanti apie pasaulio sukūrimą, Izraelio tautos istoriją ir jos santykį su Dievu iki Jėzaus Kristaus gimimo.

Penkiaknygė (Pentateuchus)

  1. Genesis (Pradžios knyga): Pasaulio ir žmonijos sukūrimas, pirmųjų žmonių nuopuolis, tvanas, patriarchų (Abraomo, Izaoko, Jokūbo) ir Juozapo istorijos.
  2. Exodus (Išėjimo knyga): Izraelitų vergija Egipte, Mozės pašaukimas, išėjimas iš Egipto, Dešimties Dievo įsakymų gavimas ant Sinajaus kalno.
  3. Leviticus (Kunigų knyga): Išsamus ritualinių, religinių ir socialinių įstatymų rinkinys, skirtas Izraelio kunigams (levitams).
  4. Numeri (Skaičių knyga): Izraelitų klajonių po dykumą keturiasdešimt metų istorija, tautos surašymai.
  5. Deuteronomium (Pakartoto Įstatymo knyga): Mozės atsisveikinimo kalbos, kuriose jis pakartoja ir paaiškina Įstatymą naujajai kartai prieš įžengiant į Pažadėtąją žemę.

Istorinės knygos

  1. Iosue (Jozuės knyga): Izraelitų įsiveržimas į Kanaaną ir jo užkariavimas, vadovaujant Jozei.
  2. Iudices (Teisėjų knyga): Pasakojimai apie charizmatiškus lyderius (teisėjus), kurie gelbėdavo Izraelį nuo priešų laikotarpiu po Jozuės mirties.
  3. Ruth (Rutos knyga): Jautri istorija apie moabitės Rutos ištikimybę, kuri tampa karaliaus Dovydo prosenele.
  4. Samuel I & II (Pirmoji ir Antroji Samuelio knygos): Pranašo Samuelio, pirmojo karaliaus Sauliaus ir didžiausio Izraelio karaliaus Dovydo istorijos.
  5. Liber I & II Regum (Pirmoji ir Antroji Karalių knygos): Karaliaus Saliamono valdymas, karalystės padalijimas į Izraelį ir Judą, abiejų karalysčių istorija iki jų sunaikinimo ir ištrėmimo.
  6. I & II Chronicles (Pirmoji ir Antroji Kronikų knygos): Istorijos perpasakojimas nuo Adomo iki Babilonijos tremties, akcentuojant Dovydo liniją ir Jeruzalės šventyklos kultą.
  7. Ezrae Liber (Ezdro knyga): Žydų grįžimas iš Babilonijos tremties ir antrosios Šventyklos atstatymas.
  8. Nehemias (Nehemijo knyga): Jeruzalės sienų atstatymas, vadovaujant Nehemijui, ir dvasinis tautos atgimimas.
  9. Tobias (Tobijo knyga): Pamokoma istorija apie dievobaimingą Tobijo šeimą tremtyje. (Deuterokanoninė knyga)
  10. Iudith (Juditos knyga): Pasakojimas apie drąsią našlę Juditą, kuri išgelbsti savo tautą nuo asirų kariuomenės. (Deuterokanoninė knyga)
  11. Esther (Esteros knyga): Istorija apie žydaitę Esterą, kuri tampa Persijos karaliene ir išgelbsti savo tautą nuo sunaikinimo.
  12. Job (Jobo knyga): Filosofinis pasakojimas apie teisaus žmogaus kančias ir tikėjimo išbandymus.

Išminties knygos

  1. Psalmorum Liber (Psalmynas): 150 maldų, giesmių ir himnų rinkinys, išreiškiantis visą žmogaus jausmų spektrą.
  2. Proverbia (Patarlių knyga): Trumpų, praktinės išminties pamokymų rinkinys.
  3. Ecclesiastes (Mokytojo knyga): Filosofiniai apmąstymai apie gyvenimo prasmę, laikinumą ir tuštybę („viskas yra tuštybė“).
  4. Canticum Canticorum (Giesmių Giesmė): Poetinė meilės daina, tradiciškai interpretuojama kaip Dievo meilės savo tautai arba Kristaus meilės Bažnyčiai alegorija.
  5. Sapientia (Išminties knyga): Išminties pašlovinimas ir jos svarba gyvenime. (Deuterokanoninė knyga)
  6. Sirach (Siracido knyga): Dar vadinama „Ecclesiasticus“. Išsamus praktinių patarimų ir išminties rinkinys įvairioms gyvenimo sritims. (Deuterokanoninė knyga)

Pranašų knygos

  1. Isaias (Izaijo knyga): Pranašystės apie teismą, paguodą ir būsimąjį Mesiją.
  2. Ieremias (Jeremijo knyga): „Verkiančio pranašo“ perspėjimai Judui prieš pat Babilonijos tremtį.
  3. Lamentationes (Raudų knyga): Penkios poetinės raudos, apraudančios Jeruzalės sunaikinimą.
  4. Baruch (Barucho knyga): Malda ir pamokymai, priskiriami pranašo Jeremijo raštininkui Baruchui. (Deuterokanoninė knyga)
  5. Ezechiel (Ezechielio knyga): Sudėtingos vizijos ir pranašystės, pasakytos tremtyje Babilone.
  6. Daniel (Danieliaus knyga): Pasakojimai apie Danieliaus ir jo draugų ištikimybę Dievui pagoniškoje aplinkoje ir apokaliptinės vizijos apie ateitį.
  7. Osee (Ozėjo knyga) … Malachias (Malachijo knyga): Dvylikos „mažųjų pranašų“ knygos, kuriose skelbiami trumpi perspėjimai, teismo ir vilties žinios.

Vėlesnės knygos (Deuterokanoninės / Apokrifinės)

  1. Manasses (Manaso malda): Trumpa atgailos malda, neįtraukta į modernų Katalikų kanoną, bet randama daugelyje Vulgatos rankraščių.
  2. Machabaeorum Liber I & II (Pirmoji ir Antroji Makabiejų knygos): Pasakojimai apie žydų sukilimą prieš seleukidų priespaudą II a. pr. Kr., vadovaujamą Makabiejų šeimos. (Deuterokanoninės knygos)
  3. Esdrae Liber I & II (Pirmoji ir Antroji Ezdro knygos): Šios knygos (dar žinomos kaip 3 ir 4 Ezdro) yra apokrifinės ir neįeina į oficialų Katalikų Bažnyčios kanoną, tačiau buvo pridedamos prie daugelio Vulgatos leidimų kaip priedas.

NOVUM TESTAMENTUM (NAUJASIS TESTAMENTAS)

Dalis, pasakojanti apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, mokymą, mirtį, prisikėlimą ir pirmųjų krikščionių bendruomenių (Bažnyčios) susikūrimą.

Evangelijos ir Apaštalų darbai

  1. Secundum Matthaeum, Marcum, Lucam, Ioannem (Evangelijos pagal Matą, Morkų, Luką, Joną): Keturios knygos, aprašančios Jėzaus gyvenimą ir mokymą, kiekviena iš unikalios perspektyvos.
  2. Actus Apostolorum (Apaštalų darbai): Evangelijos pagal Luką tęsinys, pasakojantis apie Šventosios Dvasios nužengimą ir krikščionybės plitimą per apaštalų Petro ir Pauliaus veiklą.

Apaštalų laiškai

  1. Ad Romanos… Ad Philemonem (Laiškai romiečiams… Filemonui): Apaštalo Pauliaus laiškai įvairioms bažnyčioms ir asmenims, kuriuose aiškinami krikščioniškojo tikėjimo pagrindai, sprendžiamos bendruomenių problemos ir teikiami praktiniai nurodymai.
  2. Ad Hebraeos (Laiškas hebrajams): Teologinis traktatas, aiškinantis Jėzaus Kristaus pranašumą prieš Senojo Testamento kunigystę ir aukas.
  3. Epistula Iacobi… Epistula Iudae (Jokūbo… Judo laiškai): Visuotiniai laiškai, parašyti kitų apaštalų (Jokūbo, Petro, Jono, Judo) ir skirti visai Bažnyčiai, nagrinėjantys tikėjimo, vilties, meilės ir kovos su klaidingais mokymais temas.

Apokaliptinė knyga

  • Apocalypsis Ioannis (Jono Apreiškimas): Paskutinė Biblijos knyga – simbolinė ir pranašiška vizija apie kovą tarp gėrio ir blogio, pasaulio pabaigą ir galutinę Dievo Karalystės pergalę.

Ši knygų visuma, sujungta Šventojo Jeronimo darbu ir vėliau kanonizuota Bažnyčios, tapo Vakarų pasaulio dvasiniu monolitu. Vulgatos palikimas yra kur kas daugiau nei tik religinis tekstas; tai civilizacinis paminklas.

  • Lingvistinis pamatas: Vulgata įtvirtino tūkstančius teologinių, filosofinių ir etinių terminų, kurie tapo neatsiejama Vakarų intelektualinės tradicijos dalimi. Frazės kaip „mea culpa“ (mano kaltė), „vanitas vanitatum“ (tuštybių tuštybė), „noli me tangere“ (neliesk manęs) ar „in principio erat Verbum“ (pradžioje buvo Žodis) peržengė bažnyčios sienas ir tapo visuotinės kultūros nuosavybe.
  • Meno ir kultūros įkvėpimo šaltinis: Nuo ankstyvųjų viduramžių iliuminuotų rankraščių iki Mikelandželo Siksto koplyčioje, nuo Dantės „Dieviškosios komedijos“ iki Johanno Sebastiano Bacho pasijų – visa Vakarų meno istorija yra nepertraukiamas dialogas su Vulgatos tekstais ir siužetais. Menininkai ir rašytojai skaitė, interpretavo ir vizualizavo būtent šios Biblijos pasakojimus.
  • Švietimo ir mokslo pagrindas: Pirmieji Europos universitetai, tokie kaip Bolonijos, Paryžiaus ar Oksfordo, rėmėsi Vulgata kaip pagrindiniu studijų šaltiniu ne tik teologijos, bet ir etikos, istorijos bei teisės srityse. Ji buvo neginčijamas autoritetas, formuojantis Europos išminčių kartas.

Nors šiandien Vulgatą dažniau skaito istorikai, teologai ir klasikinės filologijos specialistai, o tikintieji naudojasi moderniais vertimais į savo gimtąsias kalbas, jos dvasia tebegyvena. Ji yra paminklas ne tik tikėjimui, bet ir vieno žmogaus – Šventojo Jeronimo – milžiniškam intelektualiniam darbui, kuris sujungė hebrajų, graikų ir romėnų pasaulius bei padėjo pamatus civilizacijai, kurioje gyvename šiandien.

Gal būt jums bus įdomu: