Julijonas Eklanietis (lot. Julianus Eclanensis arba Iulianus Aeclanensis) buvo V a. krikščionių vyskupas, teologas ir vienas ryškiausių pelagianizmo gynėjų, geriausiai žinomas dėl savo intelektualinio ginčo su Šv. Augustinu. Gimęs apie 380 m. Pietų Italijoje, Apulijos regione, jis buvo kilęs iš aristokratiškos šeimos ir garsėjo iškalba bei erudicija. Julijonas tapo Eklano (dab. Pietų Italija) vyskupu, tačiau jo teologinės idėjos, pabrėžiančios žmogaus laisvą valią ir neigiamos prigimtinę nuodėmę, sukėlė audringas diskusijas ir galiausiai lėmė jo ekskomunikaciją. Jo gyvenimas – tai istorija apie žmogų, kuris drąsiai metė iššūkį vienam didžiausių krikščionybės autoritetų, bet liko istorijos paraštėse.
Julijono vardas lotynų kalboje užrašomas kaip Iulianus Aeclanensis, kur „Aeclanensis“ nurodo jo vyskupystės vietą – Eklano miestą (lot. Aeclanum). Lietuvių kalboje jis vadinamas „Julijonas Eklanietis“, tačiau kartais sutinkamas ir kaip „Julianas Eklanietis“ arba „Julijonas iš Eklano“. Anglų kalboje naudojamas variantas „Julian of Eclanum“. Šie skirtumai kyla dėl vardo adaptacijos skirtingose kalbose, tačiau lotyniškas originalas lieka pagrindiniu šaltiniu. Įdomu, kad jo vardas kartais painiojamas su kitais to meto Julijanais, pvz., Julijonu Apostatu, IV a. imperatoriumi, tačiau tai visiškai skirtingos asmenybės.
Julijonas Eklanietis buvo ne tik vyskupas, bet ir talentingas rašytojas, kurio darbai atspindėjo gilų graikų ir romėnų filosofijos išmanymą. Jo pagrindinis indėlis – pelagianizmo, teologinės srovės, kurią pradėjo Pelagijus, gynimas. Pelagianizmas teigė, kad žmogus gali pasirinkti gėrį ir išvengti nuodėmės savo laisva valia, be Dievo malonės būtinybės, ir neigė prigimtinės nuodėmės doktriną, kurią karštai gynė Augustinas. Julijonas buvo laikomas vienu iš intelektualiausių pelagianizmo šalininkų, o jo raštai, ypač polemika su Augustinu, išsiskyrė logika ir iškalba.
Jo svarbiausi veikalai:
- Ad Turbantium – laiškas, kritikuojantis Augustino prigimtinės nuodėmės idėją.
- Ad Florum – išsami pelagianizmo gynyba, atsakant į Augustino kaltinimus.
- Komentarai apie Senojo Testamento knygas, rodantys jo biblinį išmanymą.
Julijonas pasižymėjo ne tik teologinėmis diskusijomis, bet ir drąsa. Jis atvirai vadino Augustiną „afrikietišku užsispyrėliu“ ir kaltino jį manicheizmo liekanomis, nes Augustinas jaunystėje buvo manicheistas. Šis asmeninis įžeidimas rodo Julijono temperamentą ir pasirengimą rizikuoti, ginant savo įsitikinimus.
Julijonas gimė apie 380 m. kilmingoje šeimoje, jo tėvas Memorius buvo vyskupas, o motina – aristokratė. Jaunystėje jis gavo puikų išsilavinimą, tikėtina, studijuodamas Romoje ar kitame Romos imperijos centre. Apie 416 m. jis tapo Eklano vyskupu, bet jau netrukus, 418 m., buvo ekskomunikuotas popiežiaus Zosimo už pelagianizmo palaikymą. Šis sprendimas buvo paveiktas Augustino ir kitų ortodoksų spaudimo, kurie pelagianizmą laikė pavojinga erezija.
Po ekskomunikacijos Julijonas nesiliovė rašyti ir keliauti. Jis rado prieglobstį Rytų Romos imperijoje, ypač pas patriarchą Nestorijų Konstantinopolyje, kuris pats buvo prieštaringa figūra. Julijonas bandė atgauti savo poziciją, bet Vakarų bažnyčia liko nepalenkiama. Jo gyvenimas buvo pažymėtas nuolatine kova už savo idėjas, tačiau jis taip pat demonstravo atsparumą – net būdamas ištremtas, jis rašė ir mokė, palikdamas pėdsaką teologinėse diskusijose.
Įdomi detalė: Julijonas buvo vedęs, o tai buvo neįprasta pelagianizmo šalininkams, kurie dažnai propagavo asketizmą. Jo santuoka su kilminga moterimi, vardu Titia, ir vaikų turėjimas rodo, kad jis siekė derinti pasaulietinį gyvenimą su teologiniais principais, pabrėždamas žmogaus laisvės ir atsakomybės grožį.
Julijono gyvenimo pabaiga nėra tiksliai dokumentuota, bet manoma, kad jis mirė apie 455 m., galimai Sicilijoje arba Rytų Romos imperijoje, taip ir neatgavęs savo vyskupo titulo. Jo darbai buvo pasmerkti kaip eretiški, o dauguma jų neišliko – išlikę tik fragmentai, daugiausia per Augustino citatas jo poleminiuose raštuose, pvz., Contra Iulianum ir Contra Secundam Iuliani Responsionem. Nors Julijonas pralaimėjo teologinį mūšį Augustinui, jo idėjos apie žmogaus laisvą valią turėjo ilgalaikį poveikį, atkartodamos vėlesnėse diskusijose apie malonę ir atsakomybę, ypač Renesanso ir Reformacijos laikais.
Jo istorija baigiasi tragiškai, bet su tam tikra ironija: Augustinas, jo priešininkas, mirė 430 m., apsuptas garbės, o Julijonas liko užmirštas, tačiau jo užsispyrimas ir intelektualinis atkaklumas paliko pėdsaką. Vienas iš retų išlikusių Julijono tekstų fragmentų, cituojamas Augustino, sako: „Dievas suteikė žmogui laisvę, kad jis pats pasirinktų savo kelią.“ Ši mintis, nors ir pasmerkta kaip eretiška, atspindi Julijono tikėjimą žmogaus orumu.
Julijonas Eklanietis yra ne tik istorinė figūra, bet ir simbolis žmogaus, kuris drįso mesti iššūkį galingai ortodoksijai. Jo ginčas su Augustinu atskleidžia V a. krikščionybės įtampas, kai formavosi pagrindinės doktrinos. Nors pelagianizmas buvo pasmerktas, Julijono klausimai apie laisvą valią ir Dievo malonę išlieka aktualūs filosofinėse ir teologinėse diskusijose. Jo gyvenimas taip pat primena, kad net „pralaimėtojai“ istorijoje gali palikti idėjas, kurios įkvepia ateities kartas.
Įdomus faktas: Julijono Eklano miestas, kur jis buvo vyskupu, buvo nedidelis, bet strategiškai svarbus Romos imperijos kelio mazgas. Archeologiniai kasinėjimai XX a. atskleidė, kad Eklane buvo puošni bazilika, galimai statyta Julijono laikais, kas rodo, kad jis, kaip vyskupas, rūpinosi ne tik teologija, bet ir savo bendruomene.