Jokūbo protoevangelija

Jokūbo protoevangelija (lotyniškai Protevangelium Jacobi). Tai yra apokrifinis Naujojo Testamento tekstas. „Apokrifinis“ reiškia, kad jis nebuvo įtrauktas į oficialų Bažnyčios pripažintą Biblijos kanoną. Nors ankstyvojoje krikščionybėje jis buvo labai populiarus ir plačiai skaitomas, Bažnyčios tėvai jo nelaikė Dievo įkvėptu Raštu. Jis priskiriamas vadinamosioms „Kūdikystės evangelijoms“ (angl. Infancy Gospels), kurios pasakoja apie įvykius, nutikusius prieš kanoninėse evangelijose aprašytą Jėzaus viešąją veiklą – t. y. apie Mergelės Marijos gimimą, vaikystę ir Jėzaus gimimą bei pirmuosius gyvenimo metus. Pavadinimas „Protoevangelija“ reiškia „pirmoji evangelija“ arba „įvykiai prieš evangeliją“.

Teksto pabaigoje autorius prisistato kaip Jokūbas, teigdamas, kad rašė Jeruzalėje. Tradiciškai jis buvo tapatinamas su Jokūbu, „Viešpaties broliu“, pirmuoju Jeruzalės vyskupu. Tačiau šiuolaikiniai mokslininkai vieningai sutaria, kad tai yra pseudepigrafinis kūrinys – t. y. parašytas nežinomo autoriaus, kuris pasinaudojo apaštalo Jokūbo vardu, kad suteiktų tekstui daugiau autoriteto. Tikrasis autorius nežinomas.

Manoma, kad tekstas buvo parašytas maždaug II amžiaus viduryje (apie 150–175 m. po Kr.). Tai sprendžiama iš to, kad autorius akivaizdžiai rėmėsi Mato ir Luko evangelijomis, jas papildydamas ir išplėtodamas, o pirmieji šį tekstą minintys Bažnyčios rašytojai (pvz., Origenas) gyveno III amžiuje.

Tekstas detaliai aprašo įvykius, kurių nėra Biblijoje, ir gali būti suskirstytas į kelias dalis:

1. Mergelės Marijos tėvai ir gimimas (1–6 skyriai): Pasakojama apie pamaldžius, bet bevaikius Joakimą ir Oną. Joakimas, pažemintas šventykloje dėl to, kad neturi palikuonių, pasitraukia į dykumą melstis ir pasninkauti. Tuo pat metu ir Ona meldžiasi Dievui, prašydama vaiko. Angelas pasirodo abiem ir praneša, kad jie susilauks ypatingo vaiko. Ona pagimdo mergaitę ir pavadina ją Marija.
2. Marijos vaikystė šventykloje (7–8 skyriai): Būdama trejų metų, Marija, kaip buvo pažadėta Dievui, yra atiduodama tarnauti Jeruzalės šventyklai. Ten ji gyvena stebuklingai tyrą gyvenimą, ją maitina angelai.
3. Marijos sužadėtuvės su Juozapu (8–9 skyriai): Kai Marijai sukanka dvylika metų, kunigai sprendžia, ką su ja daryti. Angelas nurodo sukviesti visus našlius su jų lazdomis. Įvyksta stebuklas: iš senyvo našlio Juozapo lazdos išskrenda balandis ir nutupia jam ant galvos. Tai ženklas, kad Juozapas turi tapti Marijos globėju. Juozapas iš pradžių nenori, nes yra senas, o ji – jauna mergaitė, bet paklūsta kunigo nurodymui.
4. Apreiškimas ir Juozapo abejonės (10–14 skyriai): Marijai pavedama austi purpurinę ir raudoną vilną šventyklos uždangai. Jai būnant prie šulinio, o vėliau namuose, pasirodo angelas Gabrielius ir praneša, kad ji pagimdys Dievo Sūnų. Grįžęs iš kelionės Juozapas pamato, kad Marija nėščia, ir puola į neviltį, manydamas, kad ji buvo neištikima. Tačiau sapne jam pasirodo angelas ir paaiškina, kad vaikas yra iš Šventosios Dvasios.
5. Jėzaus gimimas (15–20 skyriai): Juozapas ir Marija apkaltinami, bet įrodo savo nekaltumą stebuklingu „karčiojo vandens“ išbandymu šventykloje. Keliaujant į Betliejų surašymui, Jėzus gimsta oloje, o ne tvartelyje. Juozapas aprašo mistišką momentą, kai gimimo metu sustoja laikas. Pribuvėja patvirtina, kad Marija pagimdė būdama mergelė. Kita moteris, Salomė, tuo netiki ir nusprendžia pati patikrinti. Kai ji paliečia Mariją, jos ranka sudžiūsta, bet palietus kūdikį Jėzų – išgyja.
6. Įvykiai po gimimo (21–24 skyriai): Aprašomas Išminčių apsilankymas, Erodo įsakymas išžudyti kūdikius ir stebuklingas Jono Krikštytojo išgelbėjimas (jo motina Elžbieta pasislepia stebuklingai prasivėrusiame kalne). Tekstas baigiamas Jono Krikštytojo tėvo Zacharijo nužudymu šventykloje, nes šis neišdavė, kur yra jo sūnus.

Šis tekstas buvo sukurtas keliais tikslais, kurie atliepė ankstyvųjų krikščionių smalsumą ir teologinius poreikius:

1. Užpildyti Biblijos „spragas“: Kanoninės evangelijos labai mažai pasakoja apie Marijos kilmę, vaikystę ir Jėzaus gimimo detales. Jokūbo Protoevangelija atsako į klausimus: „Kas buvo Marijos tėvai?“, „Kaip praėjo jos vaikystė?“, „Kaip Juozapas sureagavo į jos nėštumą?“.
2. Išaukštinti Mergelę Mariją: Svarbiausias teksto tikslas – pabrėžti Marijos išskirtinumą, tyrumą ir šventumą nuo pat jos gimimo. Ji vaizduojama kaip stebuklingai gimusi, nuo vaikystės pašvęsta Dievui, gyvenusi šventykloje be nuodėmės.
3. Ginti ir pagrįsti mariologines doktrinas: Tekstas aktyviai formavo ir gynė svarbias su Marija susijusias doktrinas:
   • Nekaltas Prasidėjimas: Nors doktrina suformuluota daug vėliau, pasakojimas apie stebuklingą Marijos gimimą pamaldiems tėvams klojo tam pagrindus.
   • Amžinasis Mergeliškumas: Pasakojimas apie seną Juozapą kaip globėją ir ypač grafiška Salomėjos istorija (įrodanti Marijos mergeliškumą net po gimdymo) buvo skirti pabrėžti, kad Marija liko mergelė prieš gimdymą, per jį ir po jo.
4. Suteikti pasakojimui istorinį ir teologinį svorį: Autorius, siedamas pasakojimą su Senojo Testamento motyvais (bevaikė Ona primena Samuelio motiną Oną) ir įpindamas šventyklos ritualus, siekė parodyti, kad Marija ir Jėzus yra Dievo plano, besitęsiančio per visą istoriją, išsipildymas.

Nors Jokūbo Protoevangelija nėra Biblijos dalis, jos įtaka krikščioniškajai tradicijai, menui ir liturgijai yra milžiniška. Tokios šventės kaip Mergelės Marijos gimimas (Rugsėjo 8 d.), Mergelės Marijos paaukojimas šventykloje (Lapkričio 21 d.) ir netgi Marijos tėvų – Šv. Joakimo ir Šv. Onos – garbinimas kilo būtent iš šio apokrifinio teksto.

JOKŪBO PROTOEVANGELIJA

ŠVENTOSIOS DIEVO MOTINOS MARIJOS GIMIMAS IR LABAI GARBINGA JĖZAUS KRISTAUS MOTINA

1. Izraelio dvylikos genčių įrašuose buvo Joakimas, labai turtingas žmogus; jis atnešdavo savo aukas dvigubai, sakydamas: Mano perteklius bus skirtas visiems žmonėms, o auka už mano atleidimą bus Viešpačiui kaip mano sutaikinimo auka. Mat artėjo didžioji Viešpaties diena, ir Izraelio sūnūs nešė savo aukas. Prieš jį stojo Rubimas, sakydamas: Tau nepritinka pirmam atnešti aukų, nes tu nepalikai palikuonių Izraelyje. Joakimas labai nuliūdo ir nuėjo prie dvylikos Izraelio genčių registrų, sakydamas: Pažiūrėsiu į dvylikos Izraelio genčių registrus, ar aš vienas nepalikau palikuonių Izraelyje. Jis ieškojo ir rado, kad visi teisūs Izraelyje buvo palikę palikuonis. Jis prisiminė patriarchą Abraomą, kuriam paskutinę dieną Dievas davė sūnų Izaoką. Joakimas labai nuliūdo ir negrįžo pas savo žmoną, bet pasitraukė į dykumą, ten pasistatė palapinę ir pasninkavo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, sakydamas sau: Neisiu nei valgyti, nei gerti, kol Viešpats, mano Dievas, nepažvelgs į mane, ir malda bus mano maistas ir gėrimas.
2. Jo žmona Ana raudojo dviguba rauda ir aimanavo dviguba aimana, sakydama: Apsiverksiu savo našlystę, apraudėsiu savo bevaikystę. Artėjo didžioji Viešpaties diena, ir jos tarnaitė Judita jai tarė: Kiek ilgai kankinsi savo sielą? Štai artėja didžioji Viešpaties diena, ir tau nevalia gedėti. Imk šią galvos juostą, kurią man davė ją pagaminusi moteris; man nepritinka jos nešioti, nes esu tarnaitė, o ji turi karališką išvaizdą. Ana atsakė: Pasitrauk nuo manęs; aš nedariau tokių dalykų, ir Viešpats mane labai pažemino. Bijau, kad koks nedorėlis tau ją davė, ir tu atėjai, kad įtrauktum mane į savo nuodėmę. Judita tarė: Kodėl turėčiau tave keikti, kai Viešpats uždarė tavo įsčias, kad neduotų tau vaisiaus Izraelyje? Ana labai nuliūdo, nusimetė gedulo drabužius, nusiprausė galvą, apsivilko vestuvinius rūbus ir apie devintą valandą nuėjo pasivaikščioti į sodą. Pamačiusi laurą, atsisėdo po juo ir meldėsi Viešpačiui, sakydama: Mūsų tėvų Dieve, palaimink mane ir išklausyk mano maldą, kaip palaiminai Saros įsčias ir davei jai sūnų Izaoką.
3. Žvelgdama į dangų, ji pamatė lauro medyje žvirblio lizdą ir aimanavo savyje, sakydama: Vargas man! Kas mane pagimdė? Kokia įsčia mane nešiojo? Tapau prakeikimu Izraelio sūnų akivaizdoje, buvau išjuokta ir išvaryta iš Viešpaties šventyklos. Vargas man! Kam aš panaši? Nesu panaši į dangaus paukščius, nes net dangaus paukščiai yra vaisingi prieš Tave, Viešpatie. Vargas man! Kam aš panaši? Nesu panaši į žemės žvėris, nes net žemės žvėrys yra vaisingi prieš Tave, Viešpatie. Vargas man! Kam aš panaši? Nesu panaši į šiuos vandenis, nes net šie vandenys yra vaisingi prieš Tave, Viešpatie. Vargas man! Kam aš panaši? Nesu panaši į šią žemę, nes net žemė duoda savo vaisius laiku ir laimina Tave, Viešpatie.
4. Štai Viešpaties angelas atsistojo šalia, sakydamas: Ana, Ana, Viešpats išklausė tavo maldą, tu pradėsi ir pagimdysi; tavo palikuonys bus minimi visame pasaulyje. Ana tarė: Kaip Viešpats, mano Dievas, gyvas, jei pagimdysiu berniuką ar mergaitę, atnešiu tai kaip dovaną Viešpačiui, mano Dievui; ir jis tarnaus Jam šventuose dalykuose visą savo gyvenimą. Štai atėjo du angelai, sakydami jai: Štai tavo vyras Joakimas grįžta su savo kaimenėmis. Mat Viešpaties angelas nuėjo pas jį, sakydamas: Joakimai, Joakimai, Viešpats Dievas išklausė tavo maldą. Leiskis žemyn; štai tavo žmona Ana pradės. Joakimas nusileido ir pašaukė savo piemenis, sakydamas: Atveskite man dešimt avių be dėmės ar trūkumo, ir jos bus Viešpačiui, mano Dievui; atveskite man dvylika jaunų veršelių, ir jie bus skirti kunigams ir vyresniesiems; ir šimtą ožkų visiems žmonėms. Štai Joakimas atėjo su savo kaimenėmis; Ana stovėjo prie vartų, pamatė Joakimą ateinantį, pribėgo ir apkabino jį, sakydama: Dabar žinau, kad Viešpats Dievas mane labai palaimino; štai našlė nebėra našlė, ir aš, bevaikė, pradėsiu. Joakimas pirmą dieną ilsėjosi savo namuose.
5. Kitą dieną jis atnešė savo aukas, sakydamas sau: Jei Viešpats Dievas man buvo maloningas, kunigo kaktos plokštelė man tai parodys. Joakimas atnešė savo aukas ir atidžiai stebėjo kunigo plokštelę, kai šis ėjo prie Viešpaties altoriaus, ir nematė savyje nuodėmės. Joakimas tarė: Dabar žinau, kad Viešpats man buvo maloningas ir atleido visas mano nuodėmes. Jis nusileido iš Viešpaties šventyklos pateisintas ir grįžo į savo namus. Jos mėnesiai išsipildė, ir devintą mėnesį Ana pagimdė. Ji paklausė pribuvėjos: Ką pagimdžiau? Ši atsakė: Mergaitę. Ana tarė: Mano siela šią dieną buvo išaukštinta. Ji paguldė vaiką. Kai dienos išsipildė, Ana apsivalė, maitino vaiką ir pavadino ją Marija.
6. Vaikas stiprėjo diena po dienos; kai jai buvo šeši mėnesiai, motina pastatė ją ant žemės, kad pamatytų, ar ji gali stovėti, ir ji žengė septynis žingsnius, grįždama į motinos glėbį; motina ją pagriebė, sakydama: Kaip Viešpats, mano Dievas, gyvas, tu nevaikščiosi šia žeme, kol neatvesiu tavęs į Viešpaties šventyklą. Ji įrengė šventovę savo miegamajame ir neleido nieko nešvaraus ar paprasto per ją praeiti. Ji pašaukė nesuteptas hebrajų dukteris, ir jos ją linksmino. Kai jai sukako vieneri metai, Joakimas surengė didelę šventę, pakviesdamas kunigus, raštininkus, vyresniuosius ir visus Izraelio žmones. Joakimas atvedė vaiką prie kunigų; jie ją palaimino, sakydami: Mūsų tėvų Dieve, palaimink šį vaiką ir duok jai amžiną vardą, kuris bus minimas visose kartose. Visi žmonės tarė: Tebūnie taip, tebūnie taip, amen. Jis atvedė ją prie vyriausiųjų kunigų; jie ją palaimino, sakydami: Aukščiausiasis Dieve, pažvelk į šį vaiką ir palaimink ją didžiausiu palaiminimu, kuris bus amžinas. Motina pagriebė ją, nunešė į savo miegamojo šventovę ir maitino. Ana sudėjo giesmę Viešpačiui Dievui, sakydama: Giedosiu giesmę Viešpačiui, mano Dievui, nes Jis pažvelgė į mane ir pašalino mano priešų panieką; Viešpats davė man savo teisumo vaisių, vienintelį savo rūšyje ir turtingai apdovanotą prieš Jį. Kas praneš Rubimo sūnums, kad Ana maitina? Klausykite, klausykite, dvylika Izraelio genčių, kad Ana maitina. Ji paguldė ją ilsėtis savo miegamojo šventovėje, išėjo ir patarnavo jiems. Kai vakarienė baigėsi, jie nusileido džiūgaudami ir šlovindami Izraelio Dievą.
7. Vaiko mėnesiai bėgo. Kai vaikui sukako dveji metai, Joakimas tarė: Vesime ją į Viešpaties šventyklą, kad įvykdytume mūsų įžadą, kad Viešpats kartais neatsiųstų mums, ir mūsų auka nebūtų priimta. Ana tarė: Palaukime trečiųjų metų, kad vaikas neieškotų tėvo ar motinos. Joakimas tarė: Taip, palaukime. Kai vaikui sukako treji metai, Joakimas tarė: Pakvieskite nesuteptas hebrajų dukteris, tegul kiekviena paima lempą, ir tegul jos stovi su degančiomis lempomis, kad vaikas neatsigręžtų ir jos širdis nebūtų atitraukta nuo Viešpaties šventyklos. Jos taip padarė, kol užlipo į Viešpaties šventyklą. Kunigas ją priėmė, pabučiavo, palaimino, sakydamas: Viešpats išaukštino tavo vardą visose kartose. Per tave, paskutinėmis dienomis, Viešpats parodys savo išganymą Izraelio sūnums. Jis pastatė ją ant trečiojo altoriaus laiptelio, ir Viešpats Dievas apdovanojo ją malone; ji šoko kojomis, ir visas Izraelio namas ją mylėjo.
8. Jos tėvai nusileido stebėdamiesi ir šlovindami Viešpatį Dievą, nes vaikas neatsigręžė. Marija buvo Viešpaties šventykloje tarsi balandis, gyvenantis ten, ir ji gaudavo maistą iš angelo rankos. Kai jai sukako dvylika metų, kunigai surengė susirinkimą, sakydami: Štai Marija šventykloje pasiekė dvylikos metų amžių. Ką darysime su ja, kad ji kartais nesuterštų Viešpaties šventovės? Jie tarė vyriausiajam kunigui: Tu stovi prie Viešpaties altoriaus; eik ir melskis dėl jos; ką Viešpats tau apreikš, tą mes ir darysime. Vyriausiasis kunigas įėjo, paėmęs apdarą su dvylika varpelių į šventų šventovę, ir meldėsi dėl jos. Štai Viešpaties angelas atsistojo prie jo, sakydamas: Zacharijau, Zacharijau, išeik ir surink žmonių našlius, tegul kiekvienas atneša savo lazdą; kam Viešpats parodys ženklą, to žmona ji bus. Skelbėjai išėjo per visą Judėją, Viešpaties trimitas skambėjo, ir visi bėgo.
9. Juozapas, numetęs savo kirvį, išėjo jų pasitikti; kai jie susirinko, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą, nešdami savo lazdas. Šis, paėmęs visas lazdas, įėjo į šventyklą ir meldėsi; baigęs maldą, paėmė lazdas, išėjo ir atidavė jas jiems: bet jose nebuvo jokio ženklo, ir Juozapas paskutinis paėmė savo lazdą; štai balandis išlėkė iš lazdos ir nusileido ant Juozapo galvos. Kunigas tarė Juozapui: Tu buvai išrinktas burtų keliu, kad paimtum Viešpaties mergelę į savo globą. Bet Juozapas atsisakė, sakydamas: Aš turiu vaikų, esu senas, o ji jauna mergaitė. Bijau, kad netapčiau Izraelio sūnų pajuoka. Kunigas tarė Juozapui: Bijok Viešpaties, savo Dievo, ir prisimink, ką Viešpats padarė Datanui, Abiramui ir Korachui; kaip žemė atsivėrė ir jie buvo praryti dėl savo prieštaravimo. Dabar bijok, Juozapai, kad tas pats neatsitiktų tavo namuose. Juozapas išsigando ir paėmė ją į savo globą. Juozapas tarė Marijai: Štai gavau tave iš Viešpaties šventyklos; dabar palieku tave savo namuose, išeinu statyti savo statinių, ir grįšiu pas tave. Viešpats tave saugos.
10. Kunigai surengė susirinkimą, sakydami: Padarykime šydą Viešpaties šventyklai. Kunigas tarė: Pašaukite man nesuteptas Dovydo giminės mergeles. Pareigūnai išėjo, ieškojo ir rado septynias mergeles. Kunigas prisiminė vaiką Mariją, kad ji buvo iš Dovydo giminės ir nesutepta prieš Dievą. Pareigūnai išėjo ir atvedė ją. Jie atvedė jas į Viešpaties šventyklą. Kunigas tarė: Burtų keliu išrinkite man, kas verps auksą, baltą, ploną liną, šilką, mėlyną, raudoną ir tikrąją purpurą. Tikroji purpura ir raudona teko Marijai, ji paėmė jas ir nuėjo į savo namus. Tuo metu Zacharijas buvo nebylys, ir Samuelis buvo jo vietoje, kol Zacharijas vėl prakalbo. Marija paėmė raudoną ir verpė.
11. Ji paėmė ąsotį ir išėjo jo pripildyti vandens. Štai balsas tarė: Sveika, tu, kuri gavai malonę; Viešpats yra su tavimi; palaiminta tu tarp moterų! Ji apsidairė į dešinę ir į kairę, norėdama pamatyti, iš kur sklinda šis balsas. Drebėdama ji grįžo į savo namus, padėjo ąsotį; paėmusi purpurą, atsisėdo ant savo sėdynės ir traukė ją. Štai Viešpaties angelas atsistojo prieš ją, sakydamas: Nebijok, Marija; nes radai malonę prieš visų Viešpatį, ir pradėsi pagal Jo žodį. Ji, išgirdusi, svarstė savyje, sakydama: Ar pradėsiu iš Viešpaties, gyvojo Dievo? Ar pagimdysiu kaip kiekviena moteris gimdo? Viešpaties angelas tarė: Ne taip, Marija; nes Viešpaties galia tave uždengs: todėl ir tas šventas dalykas, kuris gims iš tavęs, bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi. Tu pavadinsi Jo vardą Jėzumi, nes Jis išgelbės savo žmones iš jų nuodėmių. Marija tarė: Štai Viešpaties tarnaitė Jo akivaizdoje: tebūnie man pagal tavo žodį.
12. Ji pagamino purpurą ir raudoną ir nunešė juos kunigui. Kunigas ją palaimino ir tarė: Marija, Viešpats Dievas išaukštino tavo vardą, ir tu būsi palaiminta visose žemės kartose. Marija, labai džiaugdamasi, nuėjo pas savo giminaitę Elžbietą ir pasibeldė į duris. Kai Elžbieta ją išgirdo, numetė raudoną, pribėgo prie durų, atidarė jas; pamačiusi Mariją, ji ją palaimino, sakydama: Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina ateitų pas mane? Štai, kas yra manyje, šoktelėjo ir palaimino tave. Bet Marija pamiršo paslaptis, apie kurias kalbėjo arkangelas Gabrielius, pažvelgė į dangų ir tarė: Kas aš, Viešpatie, kad visos žemės kartos mane laimintų? Ji pasiliko pas Elžbietą tris mėnesius; ir diena po dienos ji didėjo. Marija, bijodama, grįžo į savo namus ir slėpėsi nuo Izraelio sūnų. Jai buvo šešiolika metų, kai šios paslaptys įvyko.
13. Ji buvo šeštą mėnesį; štai Juozapas grįžo iš savo statybų, įėjo į savo namus ir pamatė, kad ji nešioja vaiką. Jis trenkė sau per veidą, krito ant žemės ant ašutinės ir karčiai verkė, sakydamas: Kokiu veidu pažvelgsiu į Viešpatį, savo Dievą? Kokia malda man melstis dėl šios mergelės? Nes gavau ją mergelę iš Viešpaties šventyklos, ir nesugebėjau jos apsaugoti. Kas mane užpuolė? Kas padarė šį blogį mano namuose ir suteršė mergelę? Ar nepasikartojo Adomo istorija manyje? Kaip Adomas buvo savo šlovinimo valandą, ir gyvatė atėjo, rado Evą vieną ir visiškai ją apgavo, taip atsitiko ir man. Juozapas atsistojo nuo ašutinės, pašaukė Mariją ir tarė jai: O tu, Dievo globota, kodėl tai padarei ir pamiršai Viešpatį, savo Dievą? Kodėl pažeminai savo sielą, tu, kuri buvai užauginta šventų šventovėje ir gavai maistą iš angelo rankos? Ji karčiai verkė, sakydama: Esu nekalta ir nepažįstu vyro. Juozapas tarė jai: Iš kur tada tai, kas yra tavo įsčiose? Ji atsakė: Kaip Viešpats, mano Dievas, gyvas, nežinau, iš kur tai man.
14. Juozapas labai išsigando, pasitraukė nuo jos ir svarstė, ką daryti jos atžvilgiu. Juozapas tarė: Jei slėpsiu jos nuodėmę, būsiu prieštaraujantis Viešpaties įstatymui; jei atskleisiu ją Izraelio sūnums, bijau, kad tai, kas joje, gali būti iš angelo, ir būsiu kaltas, atiduodamas nekaltą kraują mirties nuosprendžiui. Ką tada daryti su ja? Slaptai ją pašalinsiu. Atėjo naktis; štai Viešpaties angelas jam pasirodė sapne, sakydamas: Nebijok dėl šios mergelės, nes tai, kas joje, yra iš Šventosios Dvasios; ji pagimdys Sūnų, ir tu pavadinsi Jo vardą Jėzumi, nes Jis išgelbės savo žmones iš jų nuodėmių. Juozapas atsikėlė iš miego, šlovino Izraelio Dievą, kuris jam davė šią malonę, ir saugojo ją.
15. Raštininkas Anas atėjo pas jį ir tarė: Kodėl neatėjai į mūsų susirinkimą? Juozapas atsakė: Nes buvau pavargęs nuo kelionės ir ilsėjausi pirmą dieną. Anas apsisuko ir pamatė, kad Marija nešioja vaiką. Jis nubėgo pas kunigą ir tarė jam: Juozapas, už kurį tu laidavai, padarė sunkų nusikaltimą. Kunigas tarė: Kaip taip? Anas atsakė: Jis suteršė mergelę, kurią gavo iš Viešpaties šventyklos, slapta ją vedė ir neatskleidė to Izraelio sūnums. Kunigas atsakė: Ar Juozapas tai padarė? Anas, raštininkas, tarė: Siųsk pareigūnus, ir rasi mergelę nešiojančią vaiką. Pareigūnai išėjo, rado taip, kaip jis sakė, ir atvedė ją kartu su Juozapu į teismą. Kunigas tarė: Marija, kodėl tai padarei? Kodėl pažeminai savo sielą ir pamiršai Viešpatį, savo Dievą? Tu, kuri buvai užauginta šventų šventovėje, gavai maistą iš angelo rankos, girdėjai giesmes ir šokai prieš Jį, kodėl tai padarei? Ji karčiai verkė, sakydama: Kaip Viešpats, mano Dievas, gyvas, esu tyra prieš Jį ir nepažįstu vyro. Kunigas tarė Juozapui: Kodėl tai padarei? Juozapas atsakė: Kaip Viešpats gyvas, esu tyras dėl jos. Kunigas tarė: Neliemenk klaidingai, bet kalbėk tiesą. Tu slapta ją vedei, neatskleidei to Izraelio sūnums ir nenusilenkei po stipria ranka, kad tavo palikuonys būtų palaiminti. Juozapas tylėjo.
16. Kunigas tarė: Atiduok mergelę, kurią gavai iš Viešpaties šventyklos. Juozapas prapliupo ašaromis. Kunigas tarė: Duosiu jums gerti Viešpaties išbandymo vandens, ir Jis jūsų nuodėmes padarys akivaizdžias jūsų akyse. Kunigas paėmė vandenį, davė Juozapui gerti ir išsiuntė jį į kalnų kraštą; jis grįžo nesužeistas. Davė gerti ir Marijai, išsiuntė ją į kalnų kraštą; ji grįžo nesužeista. Visi žmonės stebėjosi, kad juose nepasirodė nuodėmė. Kunigas tarė: Jei Viešpats Dievas nepadarė jūsų nuodėmių akivaizdžių, aš jūsų neteisiu. Jis juos paleido. Juozapas paėmė Mariją ir nuėjo į savo namus, džiaugdamasis ir šlovindamas Izraelio Dievą.
17. Imperatorius Augustas įsakė, kad visi Betliejaus Judėjoje gyventojai būtų surašyti. Juozapas tarė: Surašysiu savo sūnus, bet ką daryti su šia mergele? Kaip ją surašyti? Kaip savo žmoną? Man gėda. Kaip savo dukrą? Bet visi Izraelio sūnūs žino, kad ji nėra mano dukra. Viešpaties diena pati tai įgyvendins, kaip Viešpats panorės. Jis uždėjo balną ant asilo, užkėlė ją ant jo; jo sūnus vedė, o Juozapas sekė paskui. Kai jie buvo už trijų mylių, Juozapas atsigręžė ir pamatė ją liūdną; jis tarė sau: Tikriausiai tai, kas joje, ją slegia. Vėl atsigręžęs, Juozapas pamatė ją besijuokiančią. Jis tarė jai: Marija, kodėl matau tavo veide tai juoką, tai liūdesį? Marija atsakė Juozapui: Nes savo akimis matau dvi tautas; viena verkia ir aimanuoja, kita džiaugiasi ir linksminasi. Jie atėjo į kelio vidurį, ir Marija tarė jam: Nuimk mane nuo asilo, nes tai, kas manyje, spaudžia išeiti. Jis nuėmė ją nuo asilo ir tarė jai: Kur tave nuvesti ir paslėpti tavo gėdą? Nes vieta yra dykuma.
18. Jis rado ten olą, nuvedė ją į ją; palikęs šalia jos du savo sūnus, išėjo ieškoti pribuvėjos Betliejaus apylinkėse. Aš, Juozapas, ėjau ir neėjau; pažvelgiau į dangų ir mačiau dangų sustingusį; pažvelgiau į dangaus skliautą ir mačiau jį stovintį, o oro paukščiai buvo sustoję. Pažvelgiau į žemę ir mačiau gulintį lovį, o darbininkai buvo išsitiesę: jų rankos buvo lovyje. Tie, kurie valgė, nevalgė, tie, kurie kėlėsi, nekėlė, tie, kurie nešė ką nors prie burnos, nenešė; visų veidai buvo pakelti į viršų. Mačiau avis einančias, ir avys sustojo; piemenis pakėlė ranką jas mušti, ir jo ranka liko pakelta. Pažvelgiau į upės srovę ir mačiau ožkų snukius prie vandens, bet jos negėrė, ir viskas akimirksniu buvo išmušta iš savo kelio.
19. Mačiau moterį, nusileidžiančią iš kalnų krašto, ir ji tarė man: Žmogau, kur eini? Aš atsakiau: Ieškau hebrajų pribuvėjos. Ji paklausė manęs: Ar tu iš Izraelio? Aš atsakiau: Taip. Ji tarė: O kas gi gimdo toje oloje? Aš atsakiau: Mano sužadėtinė. Ji tarė man: Ar ji nėra tavo žmona? Aš atsakiau: Tai Marija, kuri buvo užauginta Viešpaties šventykloje, ir aš gavau ją kaip žmoną burtų keliu. Tačiau ji nėra mano žmona, bet pradėjo iš Šventosios Dvasios. Pribuvėja tarė jam: Ar tai tiesa? Juozapas atsakė: Ateik ir pamatyk. Pribuvėja nuėjo su juo. Jie stovėjo oloje, ir štai šviesus debesis uždengė olą. Pribuvėja tarė: Mano siela šią dieną buvo išaukštinta, nes mano akys matė keistus dalykus – nes Izraeliui gimė išganymas. Tuoj pat debesis dingo iš olos, ir oloje sušvito didelė šviesa, kurios akys negalėjo ištverti. Po truputį ta šviesa sumažėjo, kol pasirodė kūdikis, kuris priėjo ir paėmė krūtį iš savo motinos Marijos. Pribuvėja sušuko ir tarė: Tai didi diena man, nes mačiau šį keistą reginį. Pribuvėja išėjo iš olos, ir Salome ją sutiko. Ji tarė jai: Salome, Salome, turiu tau papasakoti keistą reginį: mergelė pagimdė – dalyką, kurio jos prigimtis nepriima. Salome tarė: Kaip Viešpats, mano Dievas, gyvas, kol neįkišiu savo piršto ir nepatikrinsiu jos dalių, netikėsiu, kad mergelė pagimdė.
20. Pribuvėja įėjo ir tarė Marijai: Parodyk save; nes apie tave kilo nemažas ginčas. Salome įkišo savo pirštą, sušuko ir tarė: Vargas man dėl mano nedorybės ir netikėjimo, nes išbandžiau gyvąjį Dievą; štai mano ranka nukrenta, tarsi sudeginta ugnimi. Ji priklaupė prieš Viešpatį, sakydama: Mano tėvų Dieve, prisimink, kad esu Abraomo, Izaoko ir Jokūbo palikuonė; nedaryk manęs reginiu Izraelio sūnums, bet grąžink mane vargšams; nes Tu žinai, Viešpatie, kad Tavo vardu atlikau savo tarnystes ir gavau savo atlygį iš Tavo rankos. Štai Viešpaties angelas atsistojo prie jos, sakydamas: Salome, Salome, Viešpats tave išklausė. Pridėk savo ranką prie kūdikio, paimk jį, ir turėsi saugumą bei džiaugsmą. Salome priėjo, paėmė jį, sakydama: Garbinsiu Jį, nes Izraeliui gimė didis Karalius. Salome buvo tuoj pat išgydyta ir išėjo iš olos pateisinta. Štai balsas tarė: Salome, Salome, nepasakok keistų dalykų, kuriuos matei, kol vaikas neateis į Jeruzalę.
21. Štai Juozapas buvo pasiruošęs eiti į Judėją. Betliejaus Judėjoje kilo didelis sąmyšis, nes atėjo magai, sakydami: Kur yra tas, kuris gimė žydų karaliumi? Mat mes matėme jo žvaigždę rytuose ir atėjome Jo pagarbinti. Kai Erodas tai išgirdo, labai sunerimo ir pasiuntė pareigūnus pas magus. Jis pasiuntė pakviesti kunigų ir juos klausinėjo, sakydamas: Kaip parašyta apie Kristų? Kur Jis turi gimti? Jie atsakė: Betliejaus Judėjoje, nes taip parašyta. Jis juos paleido. Jis klausinėjo magų, sakydamas: Kokį ženklą matėte apie gimusį karalių? Magai atsakė: Matėme didelę žvaigždę, šviečiančią tarp šių žvaigždžių ir užtemdančią jų šviesą, kad žvaigždės nepasirodė; taip mes žinojome, kad Izraeliui gimė karalius, ir atėjome Jo pagarbinti. Erodas tarė: Eikite ir ieškokite Jo; jei rasite, praneškite man, kad ir aš eičiau Jo pagarbinti. Magai išėjo. Štai žvaigždė, kurią jie matė rytuose, ėjo prieš juos, kol atėjo prie olos, ir stovėjo virš olos viršūnės. Magai pamatė kūdikį su Jo motina Marija; jie ištraukė iš savo krepšio auksą, smilkalus ir mirą. Angelo įspėti negrįžti į Judėją, jie grįžo į savo šalį kitu keliu.
22. Kai Erodas sužinojo, kad magai jį apgavo, įtūžęs pasiuntė žudikus, sakydamas jiems: Žudykite vaikus nuo dvejų metų ir jaunesnius. Marija, išgirdusi, kad vaikai žudomi, išsigando, paėmė kūdikį, suvyniojo Jį ir padėjo į jaučių tvartą. Elžbieta, išgirdusi, kad ieško Jono, paėmė jį ir užlipo į kalnų kraštą, ieškodama, kur jį paslėpti. Nebuvo vietos slėptis. Elžbieta, garsiai dejuodama, tarė: Dievo kalne, priimk motiną ir vaiką. Tuoj pat kalnas perskilo ir priėmė ją. Apie juos švietė šviesa, nes Viešpaties angelas buvo su jais, juos saugodamas.
23. Erodas ieškojo Jono ir pasiuntė pareigūnus pas Zachariją, sakydamas: Kur paslėpei savo sūnų? Jis atsakė: Esu Dievo tarnas šventuose dalykuose ir nuolat būnu Viešpaties šventykloje: nežinau, kur yra mano sūnus. Pareigūnai grįžo ir pranešė tai Erodui. Erodas įtūžo ir tarė: Jo sūnus taps karaliumi virš Izraelio. Jis vėl pasiuntė pas jį, sakydamas: Sakyk tiesą; kur tavo sūnus? Nes žinai, kad tavo gyvybė yra mano rankose. Zacharijas tarė: Esu Dievo kankinys, jei praliesi mano kraują; Viešpats priims mano dvasią, nes pralieji nekaltą kraują prie Viešpaties šventyklos prieangio. Zacharijas buvo nužudytas apie aušrą. Izraelio sūnūs nežinojo, kad jis buvo nužudytas.
24. Salutacijos valandą kunigai išėjo, bet Zacharijas, pagal savo paprotį, neišėjo jų pasveikinti su palaiminimu. Kunigai stovėjo laukdami Zacharijo, kad jis pasveikintų juos maldoje ir šlovintų Aukščiausiąjį. Jam vis delsant, visi išsigando. Vienas iš jų išdrįso įeiti ir pamatė prie altoriaus sukrešėjusį kraują; jis išgirdo balsą, sakantį: Zacharijas buvo nužudytas, ir jo kraujas nebus nuvalytas, kol ateis jo keršytojas. Išgirdęs šį žodį, jis išsigando, išėjo ir papasakojo kunigams. Jie išdrįso įeiti, pamatė, kas įvyko; šventyklos puošmenos dejavo, ir jie perplėšė savo drabužius nuo viršaus iki apačios. Jie nerado jo kūno, bet rado jo kraują, pavirtusį akmeniu. Jie išsigando, išėjo ir pranešė žmonėms, kad Zacharijas buvo nužudytas. Visos žmonių gentys tai išgirdo, gedėjo ir raudojo jį tris dienas ir tris naktis. Po trijų dienų kunigai tarėsi, ką paskirti jo vietoje; burtai krito ant Simeono. Tai jis buvo Šventosios Dvasios įspėtas, kad nemirs, kol nepamatys Kristaus kūne.

Aš, Jokūbas, kuris parašiau šią istoriją Jeruzalėje, kilus sąmyšiui, kai Erodas mirė, pasitraukiau į dykumą, kol sąmyšis Jeruzalėje nurimo, šlovindamas Viešpatį Dievą, kuris davė man dovaną ir išmintį parašyti šią istoriją. Malonė bus su tais, kurie bijo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuriam šlovė per amžių amžius. Amen.