„Marijos gimimo evangelija“ – tai ankstyvas krikščioniškas apokrifinis tekstas, pasakojantis apie Švč. Mergelės Marijos gimimą, vaikystę, pašventinimą šventykloje ir sužadėtuves su Juozapu. Šis kūrinys nepriklauso Naujojo Testamento kanonui, bet ilgainiui tapo labai svarbiu šaltiniu viduramžių krikščioniškoje tradicijoje, ypač kalbant apie Marijos kilmę, skaistumą ir dievišką pašaukimą.
Tekstas klaidingai priskiriamas evangelistui Matui, tačiau tikrasis autorius nežinomas. Dažnai laikomas lotynišku apokrifu, atsiradusiu V–VII a., išplėtotu iš senesnių tekstų, ypač Jokūbo protoevangelijos.
Žinomas ir kitais pavadinimais, pvz.:
- Evangelium de Nativitate Mariae (lot.)
- The Gospel of the Nativity of Mary (angl.)
- Lietuviškai: Evangelija apie Marijos gimimą, Marijos gimimo evangelija
Tekstas suskirstytas į trumpus skyrius ir apima:
- Marijos tėvų, Joakimo ir Onos, nevaisingumo ir maldos istoriją;
- Angelo apreiškimą apie būsimos dukters – Marijos – gimimą;
- Marijos pašventinimą šventykloje, kur ji gyveno nuo 3 iki 14 metų;
- Marijos skaistybės pažadą ir kunigų sprendimą ją sužadėti su Juozapu, Dievo ženklu pasirinkus jį;
- Apreiškimą Marijai, kad ji pradės iš Šventosios Dvasios;
- Juozapo vidinį konfliktą, kai sužino apie Marijos nėštumą, ir angelo patvirtinimą;
- Jėzaus gimimą Betliejuje, kaip užbaigiamą pasakojimo dalį.
Tekstas nekanoninis, tačiau plačiai naudotas liturgijoje, mene ir pamaldumo praktikoje, ypač Vakarų krikščionybėje. Nors remiasi kitais apokrifais (ypač „Jokūbo protoevangelija“), šis tekstas yra glaustesnis, stilistiškai paprastesnis ir tinkamesnis viešam skaitymui.
MARIJOS GIMIMO EVANGELIJA
1 SKYRIUS. Palaimintoji ir šlovingoji amžinoji mergelė Marija, kilusi iš karališkosios Dovydo giminės ir šeimos, gimė Nazareto mieste, o užaugo Jeruzalėje, Viešpaties šventykloje. Jos tėvas buvo vardu Joakimas, o motina – Ona. Tėvo namai buvo Galilėjoje, Nazareto mieste, o motinos giminė – iš Betliejaus. Jų gyvenimas buvo tyras ir teisingas Viešpaties akivaizdoje, nepriekaištingas ir dievobaimingas žmonių akyse. Jie visas savo gėrybes dalijo į tris dalis: vieną skirdavo šventyklai ir jos tarnams, kitą dalydavo svetimšaliams ir vargšams, o trečiąją pasilikdavo sau ir savo šeimos reikmėms. Taip, būdami mieli Dievui ir geri žmonėms, apie dvidešimt metų jie gyveno savo namuose, skaistų santuokinį gyvenimą, tačiau nesusilaukė vaikų. Vis dėlto jie pasižadėjo, kad jei Viešpats suteiktų jiems palikuonių, atiduotų juos Viešpaties tarnystei. Dėl šios priežasties jie kiekvienais metais per šventes lankydavo Viešpaties šventyklą.
2 SKYRIUS. Artėjo šventyklos pašventinimo šventė, todėl Joakimas su keliais savo genties vyrais iškeliavo į Jeruzalę. Tuo metu vyriausiuoju kunigu buvo Isacharas. Pamatęs Joakimą su jo auka tarp kitų bendrapiliečių, jis paniekino jį ir atmetė jo dovanas, klausdamas, kodėl tas, kuris neturi palikuonių, drįsta stovėti tarp tų, kurie jų turi. Jis teigė, kad Joakimo dovanos jokiu būdu negali būti priimtinos Dievui, nes Dievas laikė jį neveru palikuonių, kaip skelbė Šventasis Raštas: „Prakeiktas kiekvienas, kuris Izraelyje nesugimdė nei vyro, nei moters.“ Todėl, pasak jo, Joakimas pirmiausia turėjo būti išlaisvintas iš šio prakeikimo, susilaukdamas vaikų, ir tik tada galėtų su savo aukomis ateiti į Viešpaties akivaizdą. Joakimas, apimtas gėdos dėl šio jam mesta priekaišto, pasitraukė pas piemenis, kurie ganė savo kaimenes ganyklose, ir nenorėjo grįžti namo, bijodamas, kad jo gentainiai, buvę ten ir girdėję kunigo žodžius, taip pat jį pasmerktų.
3 SKYRIUS. Po kurio laiko, vieną dieną, kai jis buvo vienas, prie jo didžiulėje šviesoje pasirodė Viešpaties angelas. Joakimas sutriko dėl šio reginio, tačiau angelas, pasirodęs jam, nuramino jo baimę, sakydamas: „Nebijok, Joakimai, ir nesijaudink dėl mano pasirodymo. Aš esu Viešpaties angelas, Jo siųstas tau pranešti, kad tavo maldos buvo išklausytos, o tavo gailestingumo darbai pasiekė Jo akivaizdą. Jis matė tavo gėdą ir girdėjo neteisingą nevaisingumo priekaištą, mestą tau. Dievas keršija už nuodėmę, o ne už prigimtį. Todėl, kai Jis uždaro kieno nors įsčias, daro tai tam, kad stebuklingai jas vėl atvertų, idant gimęs vaikas būtų pripažintas ne geismo, o Dievo dovanos vaisiumi. Argi ne taip buvo su pirmąja tavo tautos motina Sara, kuri buvo nevaisinga iki aštuoniasdešimties metų? Ir vis dėlto, būdama labai sena, ji pagimdė Izaoką, kuriam buvo atnaujintas visų tautų palaiminimo pažadas. Taip pat Rachelė, taip mylima Viešpaties ir šventojo Jokūbo, ilgai buvo nevaisinga, tačiau pagimdė Juozapą, kuris ne tik tapo Egipto valdovu, bet ir išgelbėjo daug tautų, badavusių nuo bado. Kas iš teisėjų buvo stipresnis už Samsoną ar šventesnis už Samuelį? Ir vis dėlto abiejų jų motinos buvo nevaisingos. Jei mano žodžių logika tavęs neįtikina, patikėk faktais: vėlyvi gimdymai ir vaikų susilaukimas nevaisingoms moterims dažnai lydimi kažko nuostabaus. Todėl tavo žmona Ona pagimdys tau dukterį, kurią pavadinsi Marija. Kaip esi pasižadėjęs, ji nuo kūdikystės bus pašvęsta Viešpačiui, ir jau nuo motinos įsčių bus pilna Šventosios Dvasios. Ji nevalgys ir negers nieko nešvaraus, negyvens tarp žmonių minios, bet bus Viešpaties šventykloje, kad niekas negalėtų nei pasakyti, nei įtarti jokio blogio apie ją. Kai ji užaugs, kaip pati stebuklingai gims iš nevaisingos moters, taip nepalyginamu būdu, būdama mergele, pagimdys Aukščiausiojo Sūnų, kuris bus vadinamas Jėzumi ir, pagal savo vardo kilmę, taps visų tautų Gelbėtoju. Ir štai tau ženklas šių dalykų, kuriuos skelbiu: kai ateisi prie Aukso vartų Jeruzalėje, ten sutiksi savo žmoną Oną, kuri, neseniai nerimavusi dėl tavo užtrukusio grįžimo, džiaugsis tave pamačiusi.“ Tai pasakęs, angelas nuo jo pasišalino.
4 SKYRIUS. Po to jis pasirodė Joakimo žmonai Onai, sakydamas: „Nebijok, Ona, ir nemanyk, kad tai, ką matai, yra šmėkla. Aš esu tas angelas, kuris jūsų maldas ir išmaldas pateikė Dievui, ir dabar esu siųstas jums pranešti, kad pagimdysi dukterį, kuri bus vadinama Marija ir bus palaiminta labiau už visas moteris. Ji, nuo pat gimimo pilna Viešpaties malonės, trejus metus liks tėvo namuose, kol bus atjunkyta. Po to, atiduota Viešpaties tarnystei, ji nepaliks šventyklos, kol pasieks brandos amžių. Ten, tarnaudama Dievui dieną ir naktį pasninkais ir maldomis, ji susilaikys nuo viso, kas nešvaru; ji niekada nepažins vyro, bet vienintelė, be pavyzdžio, nekalta, nesugadinta, be vyro sueities, būdama mergele, pagimdys sūnų; ji, Jo tarnaitė, pagimdys Viešpatį – tiek malone, tiek vardu, tiek darbu – pasaulio Gelbėtoją. Todėl kelkis ir eik į Jeruzalę; kai ateisi prie vartų, kurie, būdami padengti auksu, vadinami Aukso vartais, ten, kaip ženklą, sutiksi savo vyrą, dėl kurio saugumo nerimavai. Kai tai įvyks, žinok, kad tai, ką skelbiu, neabejotinai išsipildys.“
5 SKYRIUS. Todėl, kaip angelas buvo įsakęs, abu jie, išėję iš savo buvimo vietos, nuvyko į Jeruzalę. Kai jie atėjo į vietą, nurodytą angelo pranašystės, ten susitiko vienas kitą. Tada, džiaugdamiesi vienas kito matymu ir būdami tikri dėl pažadėto palikuonio, jie padėkojo Viešpačiui, kuris išaukština nuolankiuosius. Taip, pagarbę atidavę Viešpačiui, jie grįžo namo ir su tikrumu bei džiaugsmu laukė dieviškojo pažado. Ona pastojo ir pagimdė dukterį; pagal angelo įsakymą tėvai ją pavadino Marija.
6 SKYRIUS. Kai praėjo treji metai ir atėjo atjunkymo laikas, jie su aukomis atvedė mergelę į Viešpaties šventyklą. Aplink šventyklą, pagal penkiolika laipsnių psalmių, buvo penkiolika laiptų, vedančių aukštyn, nes šventykla, pastatyta ant kalno, turėjo aukurą deginamosioms aukoms, kuris buvo lauke ir pasiekiamas tik laiptais. Ant vieno iš šių laiptų tėvai pastatė mažąją mergaitę, palaimintąją mergelę Mariją. Kai jie nusivilko kelionės drabužius ir, kaip įprasta, apsivilko švaresnius ir tvarkingesnius, Viešpaties mergelė užlipo visais laiptais, vienas po kito, be niekieno pagalbos ar pakėlimo, taip, kad bent jau šiuo atžvilgiu galėjai manyti, jog ji jau pasiekusi pilnametystę. Jau kūdikystėje Viešpats savo mergelei padarė didį dalyką ir šiuo stebuklo ženklu parodė, kokia didi ji bus. Todėl, pagal įstatymo paprotį paaukoję auką ir įvykdę savo įžadą, jie paliko mergelę šventyklos aptvare, kad ji būtų auklėjama kartu su kitomis mergelėmis, o patys grįžo namo.
7 SKYRIUS. Viešpaties mergelė augo amžiumi ir dorybėmis; ir nors, kaip sako psalmininkas, jos tėvas ir motina ją paliko, Viešpats ją priglaudė. Kasdien ją lankė angelai, kasdien ji regėjo dievišką regėjimą, kuris saugojo ją nuo viso blogio ir suteikė jai gausybę gėrio. Taip ji pasiekė keturioliktuosius metus; ne tik nedorėliai negalėjo jos apkaltinti niekuo, kas verta priekaišto, bet visi geri žmonės, pažinoję jos gyvenimą ir elgesį, laikė ją verta susižavėjimo. Tada vyriausiasis kunigas viešai paskelbė, kad mergelės, viešai gyvenančios šventykloje ir pasiekusios šį amžių, turėtų grįžti namo ir ištekėti pagal tautos paprotį ir jų amžiaus brandą. Kitos lengvai pakluso šiam įsakymui, bet tik Marija, Viešpaties mergelė, atsakė, kad to negali daryti, sakydama, jog tėvai pašventė ją Viešpaties tarnystei, be to, ji pati Viešpačiui davė mergystės įžadą, kurio niekada nesulaužys bendraudama su vyru. Vyriausiasis kunigas, atsidūręs dideliame sumišime, nes manė, kad įžadas neturi būti laužomas priešingai Raštui, kuris sako: „Duok įžadą ir vykdyk“, ir nedrįso įvesti tautai nežinomo papročio, įsakė, kad per artėjančią šventę susirinktų visi pagrindiniai žmonės iš Jeruzalės ir apylinkių, kad iš jų patarimo jis sužinotų, ką daryti tokiu abejotinu atveju. Kai tai įvyko, jie vienbalsiai nutarė, kad dėl šio klausimo reikia kreiptis į Viešpatį. Kai visi nusilenkė maldai, vyriausiasis kunigas, kaip įprasta, nuėjo klausti Dievo. Netrukus visų akivaizdoje iš orakulo ir gailestingumo sosto pasigirdo balsas, kad pagal Izaijo pranašystę reikia surasti vyrą, kuriam mergelė turėtų būti patikėta ir sužadėta. Mat akivaizdu, kad Izaijas sako: „Iš Jesės šaknies išaugs atžala, ir iš jo šaknies kils gėlė; ant jo ilsėsis Viešpaties Dvasia, išminties ir supratimo dvasia, patarimo ir stiprybės dvasia, išminties ir dievobaimingumo dvasia; ir jis bus pilnas Viešpaties baimės dvasios.“ Pagal šią pranašystę jis numatė, kad visi Dovydo namų ir giminės vyrai, kurie yra nevedę ir tinkami santuokai, atneštų savo lazdas prie altoriaus; ir tas, kurio lazda po atnešimo pražystų, o ant kurios lazdos galo Viešpaties Dvasia nusileistų balandžio pavidalu, būtų vyras, kuriam mergelė turėtų būti patikėta ir sužadėta.
8 SKYRIUS. Tarp kitų buvo Juozapas, iš Dovydo namų ir giminės, labai senas vyras. Kai visi pagal įsakymą atnešė savo lazdas, jis vienintelis savojo neatnešė. Todėl, kai nieko, kas atitiktų dieviškąjį balsą, nepasirodė, vyriausiasis kunigas manė, kad būtina dar kartą kreiptis į Dievą; ir Jis atsakė, kad iš tų, kurie buvo paskirti, tik tas, kuriam mergelė turėtų būti sužadėta, neatnešė savo lazdos. Taip Juozapas buvo surastas. Kai jis atnešė savo lazdą, iš dangaus nusileido balandis ir nutūpė ant jos viršaus, visiems tapo akivaizdu, kad jis yra vyras, kuriam mergelė turėtų būti sužadėta. Todėl, atlikus įprastas sužadėtuvių ceremonijas, jis grįžo į Betliejaus miestą, kad sutvarkytų savo namus ir paruoštų reikalingus dalykus santuokai. O Marija, Viešpaties mergelė, kartu su septyniomis kitomis to paties amžiaus mergelėmis, kurios tuo pačiu metu buvo atjunkytos ir kurias ji gavo iš kunigo, grįžo į savo tėvų namus Galilėjoje.
9 SKYRIUS. Tomis dienomis, tai yra, kai ji pirmą kartą atvyko į Galilėją, Dievas jai pasiuntė angelą Gabrielių, kad praneštų apie Viešpaties pradėjimą ir paaiškintų jo būdą bei tvarką. Įėjęs jis užpildė kambarį, kuriame ji buvo, didele šviesa ir labai mandagiai ją pasveikino, sakydamas: „Sveika, Marija! O Viešpaties labai mylima mergele, malonės pilna mergele, Viešpats su tavimi; palaiminta tu labiau už visas moteris, palaiminta labiau už visus iki šiol gimusius vyrus.“ Mergelė, jau pažinusi angelų veidus ir pripratusi prie dangaus šviesos, neišsigando angelo reginio ir nenustebo dėl šviesos didybės, tik buvo sutrikusi dėl jo žodžių; ji pradėjo svarstyti, kokios prigimties galėtų būti toks neįprastas pasveikinimas, ką jis galėtų reikšti ar kokį tikslą turėti. Angelas, dieviškai įkvėptas, perpratęs šią mintį, tarė: „Nebijok, Marija, tarsi po šiuo pasveikinimu slypėtų kas nors priešinga tavo skaistybei. Pasirinkdama skaistybę, tu radai malonę Viešpaties akyse; todėl tu, mergele, pradėsi be nuodėmės ir pagimdysi sūnų. Jis bus didis, nes valdys nuo jūros iki jūros ir nuo upės iki žemės pakraščių; jis bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi, nes tas, kuris žemėje gimsta pažemintas, danguje viešpatauja išaukštintas; Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą, ir jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karalystei nebus galo; nes jis yra karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, ir jo sostas yra nuo amžių iki amžių.“ Mergelė neabejojo angelo žodžiais, bet norėdama sužinoti, kaip tai įvyks, atsakė: „Kaip tai gali atsitikti? Juk, pagal mano įžadą, niekada nepažinsiu vyro, tai kaip galiu pagimdyti be vyro sėklos?“ Angelas jai tarė: „Nemanyk, Marija, kad pradėsi žmogaus būdu: be jokios sueities su vyru tu, mergele, pradėsi; tu, mergele, pagimdysi; tu, mergele, žindysi; nes Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galia tave uždengs be jokio geismo karščio; todėl tai, kas iš tavęs gims, bus vienintelis šventas, nes vienintelis, pradėtas ir gimęs be nuodėmės, bus vadinamas Dievo Sūnumi.“ Tada Marija ištiesė rankas, pakėlė akis į dangų ir tarė: „Štai Viešpaties tarnaitė, nes nesu verta ponios vardo; tebūnie man pagal tavo žodį.“
Būtų ilga ir galbūt kai kam net nuobodu, jei į šį nedidelį kūrinį įtrauktume viską, ką skaitėme apie tai, kas buvo prieš ar po Viešpaties gimimo; todėl, praleidę tai, kas išsamiau aprašyta Evangelijoje, pereikime prie to, kas laikoma mažiau vertu pasakojimo.
10 SKYRIUS. Todėl Juozapas atvyko iš Judėjos į Galilėją, ketindamas vesti mergelę, kuri jam buvo sužadėta; jau praėjo trys mėnesiai, ir buvo ketvirtojo pradžia nuo sužadėtuvių. Tuo metu buvo akivaizdu iš jos kūno formos, kad ji nėščia, ir ji negalėjo to nuslėpti nuo Juozapo. Kadangi jis buvo su ja sužadėtas, dažniau ją lankydamas ir kalbėdamasis su ja familiariau, jis pastebėjo, kad ji laukiasi. Tada jis ėmė labai abejoti ir blaškytis, nes nežinojo, ką jam daryti. Būdamas teisingas, jis nenorėjo jos viešai išstatyti; būdamas dievobaimingas, nenorėjo pakenkti jos geram vardui įtarimu dėl paleistuvystės. Todėl jis nusprendė slapta nutraukti jų sužadėtuves ir slapta ją paleisti. Kol jis apie tai mąstė, štai Viešpaties angelas jam pasirodė sapne, sakydamas: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok; tai yra, neįtark mergelei paleistuvystės ir negalvok apie ją nieko blogo; nebijok priimti jos kaip savo žmonos: nes tai, kas joje pradėta ir dabar trikdo tavo sielą, yra ne žmogaus, o Šventosios Dvasios darbas. Ji vienintelė iš visų mergelių pagimdys Dievo Sūnų, ir tu pavadinsi jį Jėzumi, tai yra Gelbėtoju; nes jis išgelbės savo tautą nuo jų nuodėmių.“ Todėl Juozapas, pagal angelo įsakymą, priėmė mergelę kaip savo žmoną; tačiau jos nepažino, bet rūpinosi ja ir saugojo jos skaistybę. Dabar artėjo devintasis mėnuo nuo jos pradėjimo, kai Juozapas, pasiėmęs savo žmoną ir reikalingus daiktus, nuvyko į Betliejų, savo kilmės miestą. Ir atsitiko, kad, jiems ten esant, išsipildė jos dienos pagimdyti; ji pagimdė savo pirmagimį sūnų, kaip parodė šventieji evangelistai, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris su Tėvu ir Sūnumi bei Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja kaip Dievas nuo amžių iki amžių.