Mesopotamija buvo senovės civilizacijos regionas, esantis tarp Tigro ir Eufrato upių – dabartinio Irako, šiaurės rytų Sirijos ir pietryčių Turkijos teritorijoje. Šis derlingas tarpupis buvo vadinamas “Vaisingąja pusmėnulio” dalimi ir laikomas viena pirmųjų žmonijos civilizacijų lopšiu. Vietovės geografinė padėtis leido čia kilti pažangiai žemdirbystei ir ankstyviems miestams.
Religiniais laikais Mesopotamija buvo įvairių kultūrų ir tautų namais, kurių kiekviena prisidėjo prie bendro tikėjimo sistemos vystymosi. Sumerai, akadai, babiloniečiai ir asirai – visi jie turėjo savitų dievų ir mitų, bet dalijosi bendrais religiniais principais. Šių žmonių gyvenimas buvo glaudžiai susietas su jų tikėjimu – dievai buvo laikomi absoliučiais pasaulio valdovais, o žmonės – jų tarnais.
Žmonės Mesopotamijoje gyveno dideliuose miestuose su monumentalios architektūros šventyklomis, vadinamomis zikuratais. Šios piramidės formos statinys buvo laikomi tiltu tarp žemiškojo ir dieviškojo pasaulio. Kasdienybėje žmonės meldėsi asmeninėms dievybėms, aukodavo šventikams ir rūpinosi mirusiųjų sielomis, tikėdami, kad po mirties jos keliauja į tamsų ir niūrų požemio pasaulį.
Religija visapusiškai formavo Mesopotamijos visuomenę – nuo valdovo, kuris buvo laikomas dievo atstovu žemėje, iki paprasto žemdirbio, kuris meldėsi dėl derlingų laukų. Kunigai ir žyniai užėmė aukščiausias socialines pozicijas, o jų žinios apie žvaigždes, sapnus ir būrimus buvo vertinamos kaip esminės visuomenės išlikimui. Ši glaudi ryšio tarp religijos ir kasdienio gyvenimo sąveika Mesopotamijoje padarė ją viena įdomiausių ir įtakingiausių senovės pasaulio civilizacijų.
Senovės Mesopotamijos žmonės sukūrė vieną pirmųjų religinių sistemų pasaulyje. Jų tikėjimas buvo glaudžiai susijęs su kasdieniu gyvenimu, valdžia ir gamtos reiškiniais. Ši religija buvo itin įtakinga – dalis jos idėjų atsirado net Biblijos istorijose.
Pagrindinės religijos savybės
- Daug dievų – kiekvienas valdė skirtingas sritis (saulę, vandenį, karą)
- Žmonės – dievų tarnai – tikėta, kad žmones sukūrė, kad šie tarnautų dievams
- Mitai paaiškino pasaulį – kaip jis atsirado, kodėl yra nelaimių, kas vyksta po mirties
- Magija ir būrimai – buvo svarbi gyvenimo dalis, naudota nuspėti ateitį ar atsikratyti bėdų
Svarbiausi dievai
- Anu – aukščiausiasis dievas, dangaus valdovas
- Enlilis – vėjo ir valdžios dievas, galėjęs nuspręsti karalystų likimus
- Ea (arba Enki) – vandens ir išminties dievas, žmonių globėjas
- Mardukas – pagrindinis Babilono dievas, pasak mitų nugalėjęs chaosą
- Ištarė – meilės ir karo deivė, labiausiai žinoma moteriška dievybė
- Šamašas – saulės dievas, teisingumo globėjas
Įdomiausi mitai
Pasaulio sukūrimas (Enūma Eliš)
Pasakojama, kaip dievas Mardukas kovojo su chaoso deive Tiamat ir iš jos kūno sukūrė pasaulį. Šis mitas primena kai kurias Biblijos idėjas.
Gilgamešas ir nemirtingumo paieškos
Karalius Gilgamešas keliavo ieškodamas amžino gyvenimo, bet supranta, kad žmogui svarbiausia – palikti gerą paveldą.
Didysis tvanas
Pasakojama, kaip dievai nusprendė sunaikinti žmones tvanu, bet vienas iš dievų perspėjo žmogų Atrahasį, kuris pastatė laivą ir išsigelbėjo. Labai panašu į Nojaus istoriją.
Įdomūs faktai
- Mesopotamiečiai tikėjo, kad sapnai yra dievų žinutės
- Žyniai stebėjo žvaigždes, tikėdami, kad jos gali nuspėti ateitį
- Hamurapio įstatymai buvo laikomi pačio dievo Šamašo duotais
Citatos iš senovės tekstų
“Žmogau, tu esi dulkių, į dievų pasitraukti negali”
– iš Gilgamešo epo
“Kas iškyla prieš Šamašą, tas mirs, jo giminė išnyks”
– iš Hamurapio įstatymų
“Aš esu Inana, dangaus karalienė! Kas gali mane sulaikyti?”
– iš Inanos nusileidimo mito
Mesopotamijos religija buvo viena pirmųjų, kurioje:
- Atsirado rašytiniai mitai
- Susiformavo dievų hierarchija
- Atsirado idėjos, kurios vėliau pateko į kitas religijas
Nors šios religijos jau nėra, jos įtaka vis dar jaučiama net šiandien.