„Tėve, aš visiškai atsiduodu į Tavo rankas: daryk su manimi visa, ką tik nori! Tu mane sau sukūrei. Aš nebenoriu daugiau apie save galvoti, aš tenoriu sekti Tavimi. Ko norėtum, kad aš padaryčiau? Eik savuoju keliu ir veskis mane. Ko tik Tu pareikalausi, aš įvykdysiu. Aš aukoju Tau savo troškimus, džiaugsmus, silpnybes, ketinimus ir pažiūras, kurios mane nuo Tavęs atitolina ir sugrąžina prie savęs paties. Daryk su manimi ką nori, aš nesiderėsiu dėl nieko. Aš nebandysiu iš anksto sužinoti, ką Tu esi man numatęs. Aš noriu būti toks, kokį Tu mane nori turėti ir noriu būti tuo, kuo Tu nori mane padaryti. Aš nesakau: noriu sekti Tave, kur Tu eini, nes aš esu per silpnas. Bet aš atiduodu Tau save, kad mane vestum, nesvarbu kur. Aš noriu Tave sekti tamsoje ir tik prašau jėgų šiai dienai.
O Dieve, Tu padarei tiek stebuklų mano gyvenimo dienomis! Tu neapleisi manęs ir toliau. Aš tai žinau, nors neturiu jokių teisių prieš Tave. Neleisk man eiti savuoju keliu, apie Tave nepagalvojus! Leisk man viską atnešti Tavo akivaizdon ir paprašyti Tavo sutikimo kiekvienam savo norui bei Tavojo palaiminimo kiekvienam savo darbui. Kaip saulės laikrodis yra valdomas saulės, taip ir aš norėčiau priklausyti tik nuo Tavęs. Taip tebūnie, mano Jėzau Kristau! Aš visiškai Tau save atiduodu. Amen.”
Šis dvasininkas garsėjo kaip genialus rašytojas ir poetas, o jo sukurtos giesmės iki šiol giedamos bažnyčiose visame pasaulyje. Įdomu tai, kad Njūmenas ilgai dvejojo prieš priimdamas kardinolo titulą iš popiežiaus rankų ir net prašė leidimo likti paprastu kunigu. Jo gyvenimo moto skelbė, kad tiesa gimsta ne per ginčus, o per ramų širdies klausymąsi ir draugystę su kūrėju.
Popiežius Pranciškus jį oficialiai paskelbė šventuoju dvidešimt devintais metais. Šio mąstytojo palikimas primena, kad tikrasis atsidavimas Dievui reiškia ramybę ir pasitikėjimą kasdienybėje, neturint jokių slaptų planų ar savanaudiškų lūkesčių.