Urbonas Grandjė (Urban Grandier, apie 1590–1634 m.) – prancūzų katalikų kunigas, kurio gyvenimas ir mirtis tapo vienu ryškiausių XVII a. raganų medžioklės epizodų, žinomų kaip Louduno apsėdimų byla. Iškalbingas, laisvamaniškas ir, anot amžininkų, arogantiškas, Grandjė susikūrė tiek gerbėjų, tiek galingų priešų, įskaitant kardinolą Rišeljė. Kaltinimai raganavimu, sutartimis su velniu ir uršuliečių vienuolyno vienuolių „apsėdimu“ atvedė jį prie tragiškos baigties – gyvo sudeginimo ant laužo. Ši istorija, užfiksuota teismo dokumentuose ir literatūroje, atskleidžia politinių intrigų, religinio fanatizmo ir masinės isterijos persipynimą, padariusį Grandjė atpirkimo ožiu.
Urbonas Grandjė gimė apie 1590 m. Bouère mieste, Prancūzijoje, ir tapo kunigu, garsėjančiu iškalba ir charizma. Loudune, kur tarnavo Šv. Petro bažnyčioje, jis pelnė populiarumą tarp parapijiečių, bet užsitraukė įtakingų figūrų, įskaitant vietos vyskupą ir Rišeljė, nemalonę. Jo laisvamaniškos idėjos, tariami meilės romanai ir vieša kritika Bažnyčios hierarchijai kėlė pasipiktinimą. 1632 m. uršuliečių vienuolyno vienuolės, vadovaujamos priorės Jeanne des Anges, pradėjo tvirtinti, kad jas apsėdo demonai, kuriuos esą pasiuntė Grandjė. Apsėdimų aprašymai, įskaitant konvulsijas ir šventvagystes, tapo sensacija. Pavyzdžiui, vienuolės teigė matančios Grandjė „velnišką pavidalą“ ir kaltino jį sudarius sutartį su demonu Asmodeusu. Šie liudijimai, užfiksuoti teismo protokoluose, buvo pagrįsti kankinimais ir neturėjo tvirtų įrodymų.
Louduno teismas, prasidėjęs 1633 m., buvo politiškai motyvuotas spektaklis. Rišeljė, siekęs centralizuoti valdžią ir pašalinti oponentus, naudojo bylą kaip įrankį prieš Grandjė, kuris kritikavo jo politiką. Teismo metu buvo pateikta suklastota „sutartis su velniu“, tariamai pasirašyta Grandjė krauju, tačiau dokumento autentiškumas kėlė abejonių net amžininkams. Nepaisant to, po žiaurių kankinimų, įskaitant kojų traiškymą „ispanišku batu“, Grandjė buvo pripažintas kaltu. 1634 m. rugpjūčio 18 d. jis buvo sudegintas gyvas Louduno aikštėje. Anot liudininkų, jis iki galo neigė kaltes, o minia, stebėjusi egzekuciją, buvo padalinta tarp siaubo ir fanatiško pritarimo. Vienas kraupus epizodas, aprašytas teismo kronikose, pasakoja, kaip vienuolės, atvestos į egzekuciją, toliau „vaidino apsėdimą“, sustiprindamos masinę isteriją.
Grandjė byla turėjo ilgalaikių pasekmių. Ji atskleidė raganų medžioklės absurdiškumą ir Bažnyčios bei valstybės piktnaudžiavimą galia. Po teismo Louduno apsėdimai tapo literatūros ir meno objektu: Aldous Huxley romanas „Louduno velniai“ (1952 m.) ir Keno Russello filmas (1971 m.) atgaivino šią istoriją, pabrėždami jos politinį kontekstą. Įdomu, kad bylos atgarsiai siekė net tolimus kraštus – Brazilijos kolonijinėse kronikose, kur jėzuitai aptarinėjo panašius „apsėdimų“ atvejus, buvo cituojami Louduno precedentai kaip įspėjimas prieš fanatizmą. Grandjė atvejis taip pat prisidėjo prie skepticizmo raganavimu, skatindamas Apšvietos epochos kritinį mąstymą.
Urbonas Grandjė, arba Urban Grandier, lieka tragiška figūra, kurios gyvenimas baigėsi ant laužo dėl intrigų ir prietarų. Jo istorija, prieinama per skaitmeninius archyvus ir istorinius tyrimus, primena, kaip lengvai tiesa gali būti paaukota politiniams tikslams. Louduno teismas išlieka kaip įspėjimas apie masinės isterijos pavojus ir galios piktnaudžiavimo pasekmes, o Grandjė vardas – kaip neteisingai nuteisto žmogaus simbolis.