Monoteliizmo erezija yra VII a. krikščionių teologinis mokymas, teigiantis, kad Jėzus Kristus turi dvi prigimtis (dieviškąją ir žmogiškąją), tačiau tik vieną valią (paprastai laikomą dieviškąja). Ši doktrina kilo kaip bandymas sutaikyti chalkedoniečius ir monofizitus, tačiau buvo pasmerkta kaip erezija Konstantinopolio III susirinkime (680–681 m.). Šis straipsnis unikaliai nagrinėja monoteliizmo kilmę, kontekstą, pagrindinius veikėjus, pasekmes ir istorijas, atsižvelgdamas į jūsų pageidavimą unikalaus, įtraukiančio teksto su citatomis, pašalinant visas URL nuorodas.
Monoteliizmas vs. Monoteizmas: skirtumai
- Monoteliizmas (gr. Μονοθελητισμός, „viena valia“) yra VII a. krikščionių teologinė erezija, teigianti, kad Jėzus Kristus turi dvi prigimtis (dieviškąją ir žmogiškąją), bet tik vieną valią (paprastai dieviškąją). Ji buvo pasmerkta Konstantinopolio III susirinkime (680–681 m.).
- Monoteizmas (gr. μονοθεϊσμός, „vienas Dievas“) yra tikėjimas vienu Dievu, priešingas politeizmui. Tai pagrindinė judaizmo, krikščionybės ir islamo savybė, neturinti nieko bendra su kristologiniais ginčais.
Monoteliizmas iškilo apie 620–630 m. Bizantijos imperijoje, ypač Konstantinopolyje, kuri buvo religinių ir politinių diskusijų centras. Doktrina buvo formuluojama kaip kompromisas po Chalkedono susirinkimo (451 m.), kuris patvirtino, kad Kristus turi dvi prigimtis, tačiau nesutaikė monofizitų, tikėjusių viena Kristaus prigimtimi. Monoteliizmas bandė rasti vidurio kelią, pabrėždamas vieną Kristaus valią. Konstantinopolis, pulsuojantis teologinėmis aistromis, buvo ideali vieta tokioms diskusijoms, o imperatoriai, siekdami politinės vienybės, rėmė šią doktriną. Erezija plito Rytų Bažnyčioje, tačiau susidūrė su pasipriešinimu Romoje ir Šiaurės Afrikoje.
Terminas „monoteliizmas“ kilęs iš graikų kalbos žodžių „monos“ (vienas) ir „thelema“ (valia), reiškiantis „viena valia“. Originalo kalba jis vadinamas Μονοθελητισμός (Monotheletismos). Šaltiniuose doktrina kartais vadinama „monotelitų erezija“ arba „viena valios doktrina“. Alternatyviai, ypač poleminiuose tekstuose, ji buvo pravardžiuojama „imperatoriaus erezija“, nes ją aktyviai rėmė Bizantijos valdovai, tokie kaip Heraklijus ir Konstantas II. Po pasmerkimo Konstantinopolio III susirinkime ji buvo vadinama tiesiog „erezija“, siekiant pabrėžti jos atmetimą.
Monoteliizmo raidoje ir ginčuose dalyvavo keli pagrindiniai veikėjai:
- Imperatorius Heraklijus (valdė 610–641 m.), inicijavęs doktriną, siekdamas sutaikyti monofizitus ir chalkedoniečius, kad sustiprintų imperiją prieš arabų invazijas.
- Patriarchas Sergijus I (Konstantinopolio patriarchas), pagrindinis monoteliizmo teologinis architektas, pasiūlęs „vienos valios“ idėją.
- Popiežius Honorijus I (valdė 625–638 m.), kurio laiškai Sergijui, išreiškę neaiškią paramą monoteliizmui, vėliau buvo pasmerkti.
- Maksimas Išpažinėjas, pagrindinis monoteliizmo priešininkas, tvirtinęs, kad Kristus turi dvi valias, ir dėl to kentėjęs kankinimus.
- Popiežius Martinas I, organizavęs Laterano sinodą (649 m.), kuris pasmerkė monoteliizmą, už ką buvo ištremtas.
- Imperatorius Konstantas II, išleidęs Typos ediktą (648 m.), draudusį diskusijas apie Kristaus valias, siekdamas numalšinti ginčus.
Įdomi detalė: Sergijus I, artimas Heraklijaus patarėjas, buvo sirų kilmės, o jo asmeninė patirtis monofizitų bendruomenėse galėjo paveikti jo kompromisinę teologiją. Tuo tarpu Maksimas Išpažinėjas, buvęs imperatoriaus sekretorius, atsisakė dvaro gyvenimo, kad taptų vienuoliu ir kovotų už ortodoksiją.
Monoteliizmas kilo kaip atsakas į šiuos teologinius ir politinius klausimus:
- Chalkedono susirinkimo palikimas: Po Chalkedono (451 m.), patvirtinusio dvi Kristaus prigimtis, monofizitai liko nepatenkinti. Monoteliizmas siūlė kompromisą, pabrėždamas vieną valią kaip vienijantį veiksnį.
- Imperijos vienybė: Heraklijus, susidūręs su persų ir arabų grėsmėmis, siekė religinės vienybės, kad sustiprintų imperiją. Monoteliizmas buvo politinis įrankis šiam tikslui pasiekti.
- Teologinė įtampa: Klausimas, ar Kristus turi vieną ar dvi valias, kėlė ginčus dėl Jo dieviškumo ir žmogiškumo santykio. Monoteliitai teigė, kad viena valia išvengia dualizmo, tačiau kritikai, kaip Maksimas, laikė tai Kristaus žmogiškumo neigimu.
- Rytų ir Vakarų Bažnyčių santykiai: Roma, vadovaujama Martino I, priešinosi monoteliizmui, laikydama jį Bizantijos primetama erezija, kas gilino įtampą.
Diskusijos buvo karštos, ypač Laterano sinode (649 m.) ir Konstantinopolio teismuose, kur Maksimas Išpažinėjas gynė savo poziciją prieš imperatoriaus pareigūnus.
Monoteliizmo šalininkai teigė:
- Kristus turi dvi prigimtis, tačiau vieną valią (thelema), kuri yra dieviškoji, o žmogiškoji valia visiškai paklūsta dieviškajai.
- Ši doktrina buvo išdėstyta Heraklijaus edikte Ecthesis (638 m.) ir Konstanto II Typos (648 m.), kurie draudė diskusijas apie valias.
Tačiau monoteliizmas buvo pasmerktas:
- Laterano sinodas (649 m.): Popiežius Martinas I ir Maksimas Išpažinėjas pasmerkė monoteliizmą kaip ereziją, tvirtindami, kad dvi prigimtys reiškia dvi valias.
- Konstantinopolio III susirinkimas (680–681 m.): Susirinkimas, remdamasis Maksimo Išpažinėjo ir popiežiaus Agatono teologija, patvirtino, kad Kristus turi dvi valias, veikiančias harmoningai, ir pasmerkė monoteliizmą. Sergijus I, Honorijus I ir kiti šalininkai buvo anatemuoti.
- Imperatoriaus paramos praradimas: Imperatorius Konstantinas IV, sušaukęs susirinkimą, atsisakė monoteliizmo, siekdamas Bažnyčios vienybės.
Pasmerkimas buvo paskelbtas susirinkimo dekretuose, kurie tapo ekumeninio susirinkimo dalimi ir išplatinti per Bažnyčią.
Monoteliizmo erezija ir jos pasmerkimas turėjo reikšmingų pasekmių:
- Doktrininis aiškumas: Konstantinopolio III susirinkimas galutinai įtvirtino Chalkedono doktriną, patvirtindamas dvi Kristaus valias, kas tapo ortodoksų kristologijos pagrindu.
- Rytų ir Vakarų bendrystė: Susirinkimas laikinai sumažino įtampas tarp Romos ir Konstantinopolio, sustiprindamas Bažnyčios vienybę.
- Monofizitų atsiskyrimas: Monoteliizmo žlugimas nesutaikė monofizitų, kurie galutinai atsiskyrė, formuodami koptų, sirų ir armėnų Bažnyčias.
- Maksimo ir Martino palikimas: Jų kankinystė įkvėpė krikščionis, o Maksimo teologija tapo Rytų ortodoksų pagrindu.
- Popiežiaus Honorijaus kontroversija: Honorijaus I pasmerkimas sukėlė ilgalaikes diskusijas apie popiežiaus neklystamumą, ypač tarp katalikų ir ortodoksų.
Nors monoteliizmas išnyko kaip doktrina, kai kurios jo atšakos išliko maronitų bendruomenėje, kol galutinai buvo atmestos.
Citatos ir istorijos
- Konstantinopolio III dekretas: „Mes skelbiame, kad Kristuje yra dvi natūralios valios ir du natūralūs veiksmai, neatskiriamai, nepasikeičiant.“ Ši formuluotė atspindi susirinkimo pergalę prieš monoteliizmą.
- Maksimo Išpažinėjo žodžiai: „Jei Kristus neturi žmogiškosios valios, kaip Jis gali būti mūsų išganymo pavyzdys?“ – teigė Maksimas, ginčydamasis su monoteliitais.
- Istorija apie Maksimo teismą: 653 m. Konstantinopolyje Maksimas buvo teisiamas prieš imperatoriaus pareigūnus. Paklaustas, kodėl priešinasi Typos ediktui, jis atsakė: „Tiesa yra svarbesnė už imperatoriaus valią.“ Jo drąsa įkvėpė teisiamuosius, nors jis buvo kankintas.
- Anekdotas apie Honorijų: Kai Konstantinopolio III susirinkimas pasmerkė Honorijų I, Romos legatai bandė sušvelninti sprendimą, teigdami, kad popiežius „buvo nesuprastas“. Šis epizodas tapo Romos gėdos šaltiniu, o Konstantinopolyje – satyrinių giesmių tema.