1542 m. liepos 21 d. popiežius Paulius III paskelbė bulę „Licet ab initio“, kuri oficialiai įsteigė Romos inkviziciją – instituciją, skirtą kovoti su erezijomis ir ginti katalikų tikėjimo grynumą Reformacijos laikotarpiu. Šis dokumentas, kurio pavadinimas lotyniškai reiškia „Nors ir nuo pradžių“, žymėjo centralizuotos Bažnyčios pastangą reaguoti į protestantizmo plėtrą ir vidinius nukrypimus. Romos inkvizicija, dar vadinama Šventąja kongregacija, tapo vienu kontroversiškiausių katalikų Bažnyčios istorijos elementų, siejamu tiek su tikėjimo gynimu, tiek su persekiojimais.
XVI a. pradžioje katalikų Bažnyčia susidūrė su precedento neturinčia krize. Martyno Liuterio 1517 m. paskelbtos 95 tezės sukėlė Reformacijos bangą, kuri greitai pasklido po Europą, ypač Vokietijoje, Šveicarijoje ir Anglijoje. Protestantizmo idėjos, tokios kaip „sola scriptura“ (vien Šventasis Raštas) ir kunigystės panaikinimas, kėlė grėsmę Bažnyčios doktrinai ir autoritetui. Be to, Europoje plito ir kitos erezijos, tokios kaip anabaptizmas, o vidiniai Bažnyčios trūkumai – simonija, nepotizmas ir dvasininkų moralinis nuosmukis – dar labiau silpnino jos pozicijas.
Popiežius Paulius III (1534–1549) buvo reformų šalininkas. Jis sušaukė Tridento susirinkimą (1545–1563), siekdamas reformuoti Bažnyčią ir atsakyti į protestantizmo iššūkius. Tačiau reformos buvo tik viena strategijos dalis. Kita dalis buvo griežtas erezijų slopinimas, o tam reikėjo centralizuotos institucijos. Iki „Licet ab initio“ inkvizicija jau egzistavo įvairiose formose – pavyzdžiui, Ispanijos inkvizicija, įkurta 1478 m., buvo pavaldi karaliams, o viduramžių inkvizicija veikė lokaliai. Paulius III siekė sukurti tiesiogiai popiežiui pavaldžią instituciją, kuri koordinuotų kovą su erezijomis visoje Europoje.
„Licet ab initio“ buvo trumpas, bet aiškus dokumentas, nustatantis Romos inkvizicijos pagrindą. Pagrindiniai jo punktai:
- Inkvizicijos įsteigimas: Bulė įkūrė Šventąją kongregaciją, oficialiai pavadintą „Šventoji Romos ir visuotinės inkvizicijos kongregacija“. Jos tikslas buvo „tirti ir slopinti erezijas, schizmas ir kitus nukrypimus nuo katalikų tikėjimo“.
- Kardinolų komisija: Paulius III paskyrė šešis kardinolus, kurie sudarė inkvizicijos vadovybę. Tarp jų buvo Gian Pietro Carafa, vėliau tapęs popiežiumi Pauliumi IV, žinomas dėl savo griežtos pozicijos prieš erezijas. Ši komisija turėjo neribotą autoritetą nagrinėti erezijos bylas.
- Jurisdikcija: Romos inkvizicija buvo pavaldi tiesiogiai popiežiui, o jos sprendimai galėjo viršyti vietos vyskupų ar pasaulietinės valdžios autoritetą. Tai suteikė institucijai precedento neturinčią galią.
- Procedūros: Bulė nurodė, kad inkvizicija turi teisę kviesti įtariamuosius, vykdyti tardymus, skirti bausmes (įskaitant ekskomuniką) ir, jei reikia, perduoti kaltuosius pasaulietinei valdžiai (tai dažnai reiškė mirties bausmę sudeginant). Tačiau dokumente buvo pabrėžiama, kad procesai turi būti vykdomi pagal kanonų teisę.
- Globalus mastas: Nors inkvizicija daugiausia veikė Italijoje, bulė numatė jos įtaką visoje katalikų pasaulyje, įskaitant kolonijas. Tai skyrė Romos inkviziciją nuo Ispanijos ar Portugalijos inkvizicijų, kurios buvo labiau lokalios.
Bulės tonas buvo griežtas, atspindintis Bažnyčios įsitikinimą, kad erezijos kelia egzistencinę grėsmę. Dokumente buvo cituojamos Šventojo Rašto ištraukos, pabrėžiančios tikėjimo gynimo būtinybę, pavyzdžiui, „Būkite blaivūs ir budėkite, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, ieškodamas, ką praryti“ (1 Pt 5:8).
Po „Licet ab initio“ Romos inkvizicija greitai tapo aktyvia institucija. Jos veikla koncentravosi Italijoje, kur protestantizmo idėjos plito per knygas, pamokslus ir intelektualų ratelius. Inkvizicija taip pat stebėjo vidinius Bažnyčios nukrypimus, pavyzdžiui, kunigų, kurie slapta palaikė protestantiškas idėjas, veiklą.
- Žymios bylos: Viena pirmųjų inkvizicijos taikinių buvo Italijos reformacijos judėjimai, tokie kaip valdiečiai ar spiritistai. Vėliau inkvizicija nagrinėjo tokių asmenybių kaip Giordano Bruno (sudegintas 1600 m.) ir Galileo Galilei (nuteistas 1633 m.) bylas, kurios tapo simbolinėmis Bažnyčios ir mokslo konflikto istorijomis.
- Cenzūra: Inkvizicija įsteigė „Index Librorum Prohibitorum“ (Uždraustų knygų sąrašą) 1559 m., kuris draudė protestantų raštus, taip pat kai kuriuos mokslinius ir filosofinius veikalus. Ši cenzūra turėjo ilgalaikį poveikį Europos intelektualiniam gyvenimui.
- Lietuvos kontekstas: Nors Romos inkvizicija tiesiogiai neveikė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jos įtaka buvo juntama per kontrreformacijos politiką. Jėzuitai, remiami Pauliaus III iniciatyvų, aktyviai kovojo su protestantizmu Lietuvoje, ypač po Vilniaus universiteto įkūrimo 1579 m.
Įdomios istorijos ir faktai
- Gian Pietro Carafa – inkvizicijos „geležinis kardinolas“: Carafa, vienas iš inkvizicijos įkūrėjų, buvo toks uolus, kad net būdamas popiežiumi (1555–1559) asmeniškai dalyvavo tardymuose. Sakoma, kad jis kartą pareiškė: „Jei mano paties tėvas būtų eretikas, aš pats surinkčiau malkas jo laužui.“
- Inkvizicijos rūmai Romoje: Romos inkvizicija įsikūrė Palazzo del Sant’Uffizio, kuris iki šiol stovi netoli Šv. Petro bazilikos. Pastatas buvo ne tik administracinis centras, bet ir kalėjimas, kuriame buvo laikomi įtariamieji, įskaitant Galileo Galilei per jo teismą.
- Moterys ir inkvizicija: Nors inkvizicija dažniausiai persekiojo vyrus, buvo ir moterų, kaltinamų erezijomis ar raganavimu. Pavyzdžiui, Venecijoje XVI a. buvo nagrinėjamos bylos prieš moteris, įtariamas slapta platinant protestantiškas idėjas per privačius salonus.
- Netikėti inkvizicijos „priešai“: Romos inkvizicija kartais persekiojo ne tik protestantus, bet ir katalikus, kurių idėjos buvo laikomos pernelyg radikaliomis. Pavyzdžiui, Ignacas Lojola, jėzuitų ordino įkūrėjas, jaunystėje buvo apklaustas Ispanijos inkvizicijos dėl savo „Dvasinių pratybų“, kurios atrodė įtartinai novatoriškos.
„Licet ab initio“ sukūrė instituciją, kuri tapo Bažnyčios kontrreformacijos stuburu. Romos inkvizicija padėjo sustabdyti protestantizmo plėtrą Italijoje ir sustiprino katalikų doktrinos kontrolę. Tačiau jos metodai – tardymai, cenzūra, bausmės – sukėlė prieštaringus vertinimus. Kritikai, ypač Apšvietos laikotarpiu, laikė inkviziciją intelektualinio progreso stabdžiu, o jos bylos, tokios kaip Galileo, tapo mokslo ir religijos konflikto simboliais.
XIX a. Romos inkvizicijos galia sumažėjo, o 1908 m. popiežius Pijus X pertvarkė ją į Šventąją tikėjimo doktrinos kongregaciją, kuri veikia iki šiol, daugiausia nagrinėdama teologinius klausimus. Nepaisant kontroversijų, „Licet ab initio“ atspindėjo XVI a. Bažnyčios siekį išsaugoti savo autoritetą audringais laikais.
„Licet ab initio“ buvo Pauliaus III atsakas į Reformacijos keliamą grėsmę, įkūnijantis Bažnyčios ryžtą ginti tikėjimą centralizuotos kontrolės pagalba. Romos inkvizicija, gimusi iš šios bulės, paliko sudėtingą palikimą: ji sustiprino katalikų pozicijas, bet kartu tapo persekiojimų ir cenzūros simboliu. Šis dokumentas primena, kaip Bažnyčia, susidūrusi su egzistenciniais iššūkiais, pasirinko griežtos kontrolės kelią, kuris formavo Europos istoriją šimtmečiams.