1540 m. rugsėjo 27 d. popiežius Paulius III paskelbė bulę „Regimini militantis Ecclesiae“, kuri oficialiai patvirtino Jėzuitų ordiną (Societas Iesus) kaip naują katalikų Bažnyčios vienuolių bendruomenę. Šis dokumentas tapo esminiu žingsniu formuojant vieną įtakingiausių religinių ordinų istorijoje, kuris XVI–XVII a. atliko lemiamą vaidmenį kontrreformacijoje, misijose ir švietime. Bulės pavadinimas, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „Kovojančios Bažnyčios valdymui“, atspindėdamas ordino misiją ginti ir stiprinti katalikų tikėjimą Reformacijos iššūkių akivaizdoje.
XVI a. pradžioje katalikų Bažnyčia išgyveno krizę. Martyno Liuterio Reformacija, prasidėjusi 1517 m., kėlė grėsmę Bažnyčios autoritetui Europoje, o vidiniai korupcijos ir moralinio nuosmukio skandalai silpnino jos pozicijas. Popiežius Paulius III (1534–1549) buvo vienas pirmųjų pontifikų, rimtai ėmęsis reformų. Jis sušaukė Tridento susirinkimą (1545–1563), kuris tapo kontrreformacijos pagrindu, ir ieškojo naujų būdų stiprinti Bažnyčios įtaką.
Tuo metu Ignacas Lojola, buvęs baskų karys, po dvasinės transformacijos 1520-aisiais subūrė nedidelę bendraminčių grupę, pasišventusią tarnystei Bažnyčiai. 1534 m. Paryžiuje Ignacas ir jo draugai, tarp jų Pranciškus Ksaveras ir Petras Faberis, davė įžadus, kurie tapo būsimo ordino pagrindu. Jie siekė ne tik gyventi pagal neturto, skaistumo ir klusnumo principus, bet ir tiesiogiai tarnauti popiežiui, vykdydami misijas, švietimą ir sielovadą. Tačiau naujos religinės bendruomenės kūrimas reikalavo oficialaus popiežiaus patvirtinimo, o tai nebuvo lengva užduotis, nes Bažnyčia atsargiai vertino naujas iniciatyvas.
„Regimini militantis Ecclesiae“ buvo atsakas į Ignaco Lojolos ir jo bendražygių prašymą patvirtinti jų bendruomenę kaip oficialų ordiną. Bulėje buvo išdėstyti pagrindiniai ordino principai ir struktūra:
- Ordino patvirtinimas: Paulius III oficialiai pripažino Societas Iesus kaip religinį ordiną, pavaldų tiesiogiai popiežiui. Tai buvo neįprasta, nes dauguma vienuolių bendruomenių buvo pavaldžios vietos vyskupams arba turėjo autonomiją.
- Pagrindiniai tikslai: Bulė pabrėžė, kad ordino misija yra „kovoti už tikėjimą“ per evangelizaciją, švietimą ir sielovadą. Jėzuitai buvo įpareigoti skleisti katalikų mokymą, ypač tose vietose, kur tikėjimas buvo silpnas arba veikiamas protestantizmo.
- Struktūra ir įžadai: Dokumente buvo patvirtinti jėzuitų įžadai – neturtas, skaistumas ir klusnumas, taip pat unikalus „ketvirtasis įžadas“ – besąlygiškas paklusnumas popiežiui. Šis įžadas išskyrė jėzuitus iš kitų ordinų, paversdamas juos savotiška „popiežiaus armija“.
- Narių skaičiaus ribojimas: Iš pradžių bulė nustatė, kad ordinas negali turėti daugiau nei 60 narių. Ši riba buvo įvesta dėl atsargumo, nes Bažnyčia norėjo įsitikinti ordino veiklos efektyvumu. Vėliau, 1544 m., Paulius III panaikino šią ribą kita bule „Injunctum nobis“, leidęs ordinui plėstis.
- Veiklos laisvė: Jėzuitams buvo suteikta teisė laisvai keliauti, steigti kolegijas, seminarijas ir misijas, taip pat administruoti sakramentus be vietos vyskupų leidimo. Tai suteikė ordinui didelę autonomiją, bet kartu kėlė įtampą su vietos dvasininkija.
Pati bulė buvo trumpa, tačiau jos kalba atspindėjo karinį užsidegimą: „Kovojančios Bažnyčios“ metafora pabrėžė, kad jėzuitai yra tarsi kariai, pasirengę ginti tikėjimą prieš erezijas ir skleisti jį pasaulyje.
„Regimini militantis Ecclesiae“ tapo jėzuitų ordino gimimo aktu. Po bulės paskelbimo Ignacas Lojola buvo išrinktas pirmuoju ordino generolu, o jėzuitai pradėjo sparčiai plėstis. Jų veikla apėmė kelias pagrindines sritis:
- Švietimas: Jėzuitai įkūrė šimtus kolegijų ir universitetų visoje Europoje, tapdami pagrindiniais katalikų švietimo sistemos kūrėjais. Pavyzdžiui, Romos kolegija (dabar Grigaliaus universitetas) tapo jėzuitų švietimo centru.
- Misijos: Jėzuitai iškeliavo į Aziją, Afriką ir Ameriką. Pranciškus Ksaveras, vienas iš pirmųjų jėzuitų, atvyko į Indiją, Japoniją ir buvo arti Kinijos krantų. Jo misijos padėjo pagrindą krikščionybės sklaidai Azijoje.
- Kontrreformacija: Jėzuitai aktyviai dalyvavo Tridento susirinkimo nutarimų įgyvendinime, kovojo su protestantizmu per pamokslus, disputus ir sielovadą. Jie buvo ypač veiksmingi Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje, kur sustiprino katalikų pozicijas.
Lietuvoje jėzuitai pasirodė netrukus po ordino įkūrimo. 1569 m. jie atvyko į Vilnių, pakviesti vyskupo Valerijono Protasevičiaus, ir įkūrė Vilniaus kolegiją, kuri 1579 m. tapo Vilniaus universitetu. Jėzuitų veikla Lietuvoje buvo tiesiogiai paveikta „Regimini militantis Ecclesiae“ dvasios, pabrėžusios švietimo ir evangelizacijos svarbą.
Įdomios istorijos ir faktai
- Ignaco Lojolos atkaklumas: Prieš „Regimini militantis Ecclesiae“ paskelbimą Ignacas Lojola susidūrė su skepticizmu Romoje. Kai kurie kardinolai abejojo, ar naujas ordinas reikalingas, manydami, kad pakanka jau egzistuojančių bendruomenių, tokių kaip pranciškonai ar dominikonai. Ignacas asmeniškai vaikščiojo po Romos gatves, rinkdamas rekomendacijas ir įtikinėdamas Bažnyčios hierarchus.
- Pirmasis jėzuitų susitikimas: 1534 m. Montmartre, Paryžiuje, Ignacas ir šeši jo draugai davė įžadus mažoje koplyčioje. Šis įvykis, vadinamas „Montmartre įžadais“, buvo simbolinė ordino pradžia. Įdomu, kad grupė iš pradžių planavo keliauti į Jeruzalę, bet dėl karo su osmanais liko Europoje, galiausiai kreipdamiesi į popiežių.
- Jėzuitų „karinė“ disciplina: Nors jėzuitai buvo vienuoliai, jų organizacija priminė karinę struktūrą. Ignacas, remdamasis savo kariškio patirtimi, sukūrė griežtą hierarchiją ir disciplinos sistemą, kurią jis aprašė „Dvasinėse pratybose“ – knygoje, tapusioje jėzuitų dvasinio gyvenimo pagrindu.
- Intrigos ir kritika: Jėzuitų autonomija, suteikta bule, kėlė pavydą ir įtarimus. Pavyzdžiui, Portugalijoje ir Ispanijoje vietos dvasininkai skundėsi, kad jėzuitai „per daug laisvi“ ir kišasi į vietos reikalus. Nepaisant to, jų lojalumas popiežiui padėjo išvengti rimtesnių konfliktų.
„Regimini militantis Ecclesiae“ padėjo pagrindą jėzuitų ordinui, kuris tapo Bažnyčios „smūgine jėga“ kontrreformacijos metu. Ordinas ne tik sustiprino katalikų pozicijas Europoje, bet ir atvėrė naujas evangelizacijos galimybes Azijoje, Amerikoje ir Afrikoje. Jėzuitų švietimo sistema, pagrįsta humanizmo principais, išugdė tūkstančius mokslininkų, politikų ir dvasininkų, o jų misijos paliko pėdsaką viso pasaulio kultūrose.
Tačiau ordinas ne kartą susidūrė su iššūkiais. XVIII a. jėzuitai buvo uždrausti keliose Europos šalyse dėl įtarimų politinėmis intrigomis, o 1773 m. popiežius Klemensas XIV laikinai panaikino ordiną. Vis dėlto 1814 m. ordinas buvo atkurtas, ir jis veikia iki šiol, tęsdamas švietimo ir misijų tradicijas.
„Regimini militantis Ecclesiae“ buvo daugiau nei administracinis dokumentas – tai buvo vizionieriškas aktas, atspindėjęs Bažnyčios siekį atsinaujinti ir atsakyti į XVI a. iššūkius. Jėzuitų ordinas, gimęs iš šios bulės, tapo katalikų atgimimo simboliu, sujungusiu dvasinį užsidegimą, intelektualinį rigorą ir globalią misiją. Lietuvoje jėzuitų palikimas, ypač Vilniaus universiteto įkūrimas, išlieka gyvas iki šiol, primindamas apie „Kovojančios Bažnyčios“ dvasią, įkvėptą Pauliaus III ir Ignaco Lojolos.