Klausimas „Kodėl Jėzus negrįžta?“ per du tūkstančius metų ne kartą kėlė diskusijas tarp tikinčiųjų. Jis kyla iš nuoširdaus ilgesio, kartais – nusivylimo, o kartais – tiesiog noro suprasti Dievo planą. Naujajame Testamente randame pažadų apie antrąjį Kristaus atėjimą, tačiau kodėl šis įvykis, regis, vis dar neįvyko? Ar Jėzus tikrai sugrįš, o gal tai tik alegorija, ar netgi netiesa?
Pirmiausia reikia pabrėžti, kad Jėzus jau grįžo po savo mirties – tai yra kertinė krikščionių tikėjimo tiesa. Evangelijos liudija, kad trečią dieną po nukryžiavimo Jėzus prisikėlė iš numirusių. Jis pasirodė savo mokiniams – Marijai Magdalietei, apaštalams ir kitiems sekėjams. Jis atėjo ne kaip dvasia ar vaiduoklis, bet su realiu, nors ir perkeistu, kūnu: mokiniai galėjo Jį liesti, Jis valgė su jais ir kalbėjosi. Šie pasirodymai truko keturiasdešimt dienų, o jų tikslas buvo įtvirtinti mokinių tikėjimą, paaiškinti Raštus Jo kančios ir prisikėlimo šviesoje bei paruošti juos misijai.
Po keturiasdešimties dienų pasirodymų įvyko Žengimas į dangų – Jėzus, Apaštalų Darbų knygos liudijimu, buvo paimtas į dangų mokinių akivaizdoje, ir debesis Jį paslėpė (Apd 1, 9-11). Svarbu suprasti, kad „dangus“ krikščionių teologijoje nėra tiesiog fizinė erdvė virš mūsų galvų, o Dievo buvimo sfera, Jo šlovės vieta. Žengimas į dangų reiškia Jėzaus žmogiškosios prigimties išaukštinimą ir įžengimą į Dievo šlovę, kur Jis „sėdi Tėvo dešinėje“, tačiau ir toliau veikia pasaulyje per Šventąją Dvasią.
Būtent Žengimo į dangų metu angelai mokiniams pažadėjo: „Šitas Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš lygiai taip pat, kaip jūs Jį matėte žengiantį į dangų“ (Apd 1, 11). Tai yra vienas iš pamatinių krikščioniškos vilties į antrąjį atėjimą tekstų.
Antrasis Jėzaus atėjimas, dar vadinamas Paruzija (gr. parousia – atvykimas, buvimas), skiriasi nuo Jo pasirodymų po prisikėlimo. Remiantis Naujuoju Testamentu, jis bus:
- Visuotinis ir matomas visiems: Tai nebus slaptas ar privatus įvykis, o regimas visam pasauliui.
- Šlovingas: Jėzus ateis ne kaip nuolankus tarnas, kentėjęs kančią, bet kaip Karalius ir Teisėjas, apsuptas šlovės.
- Galutinis: Tai žymės dabartinės pasaulio istorijos pabaigą, Paskutinį Teismą, mirusiųjų prikėlimą ir naujo dangaus bei naujos žemės sukūrimą.
Jei Jėzus turėjo sugrįžti, kodėl po daugiau nei dviejų tūkstančių metų Jo laukimas tęsiasi? Teologija siūlo keletą perspektyvų šiam Dievo plano aspektui apmąstyti:
1. Dievo laikas nėra mūsų laikas
Apaštalas Petras rašė: „Viešpačiui viena diena yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8). Mūsų žmogiškas laiko suvokimas ir Dievo amžinasis planas gali fundamentaliai skirtis.
2. Dievo gailestingumas ir kantrybė
Tame pačiame Petro laiško skyriuje aiškinama: „Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris nors pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9). Šis „užsitęsęs“ laikas gali būti suvokiamas kaip Dievo gailestingumo laikas, suteikiantis daugiau galimybių žmonėms atsigręžti į Jį.
3. Evangelija turi būti paskelbta visoms tautoms
Jėzus pats nurodė, kad Evangelija apie Karalystę bus paskelbta visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms, ir tik tada ateis galas (Mt 24, 14). Bažnyčios misija skelbti Gerąją Naujieną yra tebesitęsiantis procesas.
4. Tikėjimo išbandymas ir augimas
Laukimo laikotarpis gali būti suvokiamas ir kaip tikėjimo išbandymo, ugdymo bei brendimo metas tiek asmeniniu, tiek bendruomeniniu lygmeniu. Krikščionys kviečiami gyventi budriai ir su viltimi.
5. Ar Antrasis Atėjimas yra tik alegorija?
Nors kai kurie interpretuoja Antrąjį Atėjimą ne kaip tiesioginę Jėzaus fizinio sugrįžimo prognozę, o kaip Jo dvasinės įtakos pasaulyje simbolį, tradicinė krikščionių teologija tvirtai laikosi pažado apie realų ir šlovingą Kristaus sugrįžimą istorijos pabaigoje.
Kritika: „Jėzus negrįžta, nes pažadas buvo apie greitą sugrįžimą arba Jo niekada ir nebuvo“
Skeptikai dažnai nurodo, kad pirmieji krikščionys tikėjosi greito Jėzaus sugrįžimo. Du tūkstančiai metų laukimo, anot jų, rodo, kad pažadas buvo klaidingas arba Jėzus yra mitinė figūra.
Atsakas: „Žmogus negali diktuoti Dievo plano“
Tikintieji atsako, kad pirmųjų krikščionių lūkesčiai dėl laiko negali paneigti paties pažado esmės. Dievo laiko suvokimas ir Jo planas pranoksta žmogiškąjį supratimą. Užsitęsęs laukimas aiškinamas Dievo gailestingumu ir Jo didesniu planu, o ne pažado netikrumu.
Kaip gyventi laukiant?
Krikščioniškas požiūris į Antrąjį Atėjimą nėra pasyvus delsimas ar neviltis, o aktyvus ir viltingas gyvenimas. Kaip moko Naujasis Testamentas, svarbu ne spekuliuoti apie datas, o:
- Būti budriems ir pasirengusiems: Gyventi pagal Evangelijos principus, tarsi Kristus galėtų sugrįžti bet kurią akimirką.
- Gyventi viltimi: Neprarasti pasitikėjimo Dievo pažadais.
- Vykdyti Kristaus įsakymus: Ypač meilės artimui įsakymą, aktyviai dalyvaujant pasaulio gerinime.
Galbūt tikrasis Paruzijos laukimas ir yra ne tiek žvilgsnis į ateities įvykį, kiek nuolatinis Kristaus buvimo ir veikimo atpažinimas pasaulyje ir žmonių širdyse čia ir dabar, ruošiantis Jo galutiniam atėjimui šlovėje.