Martinas Heidegeris (1889 m. rugsėjo 26 d. – 1976 m. gegužės 26 d.) buvo vienas įtakingiausių ir kartu labiausiai diskutuotinų XX amžiaus filosofų. Jo darbai, ypač fundamentalus veikalas „Būtis ir laikas“, padarė milžinišką įtaką egzistencializmui, fenomenologijai, hermeneutikai, dekonstrukcijai ir teologijai, tačiau jo asmenybė ir filosofija iki šiol kelia aršias diskusijas dėl sąsajų su nacizmu.
Gimęs Meskirche, Badeno regione, Vokietijoje, katalikiškoje šeimoje, Heidegeris jaunystėje ketino tapti kunigu ir studijavo teologiją Freiburgo universitete. Tačiau netrukus jo susidomėjimas pakrypo į filosofiją, ypač į Edmundo Husserlio fenomenologiją. Po Pirmojo pasaulinio karo jis tapo Husserlio asistentu Freiburge.
1923 m. Heidegeris pradėjo dėstyti Marburgo universitete, kur jo paskaitos greitai sulaukė didelio dėmesio. Būtent čia jis intensyviai dirbo prie savo pagrindinio veikalo.
1927 m. pasirodė „Būtis ir laikas“ (vok. Sein und Zeit), kuris iš karto pavertė Heidegerį viena ryškiausių filosofijos figūrų. Šis darbas, nors ir liko nebaigtas (paskelbta tik pirmoji dalis iš planuotų dviejų), tapo XX amžiaus filosofijos klasika.
1928 m. Heidegeris grįžo į Freiburgą perimti Husserlio katedros. Tačiau jo karjerą ir reputaciją aptemdė 1933 metai, kai jis tapo Freiburgo universiteto rektoriumi jau valdant naciams ir įstojo į Nacionalsocialistų partiją. Nors rektoriumi jis išbuvo tik apie metus, jo viešos kalbos ir veiksmai tuo laikotarpiu, taip pat vėlesnis tylėjimas ir aiškaus viešo atsiribojimo nuo nacizmo stoka, tapo neišdildoma dėme jo biografijoje.
Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijos okupacinė valdžia uždraudė Heidegeriui dėstyti iki 1951 m. Vėlesniais metais jis gyveno gana uždarą gyvenimą, daug laiko praleisdavo savo trobelėje Todtnaubergo kalnuose, Švarcvalde, rašydamas ir mąstydamas. Šiuo laikotarpiu jo filosofijoje įvyko vadinamasis „posūkis“ (Kehre), kai dėmesys nuo žmogaus būties (Dasein) analizės pakrypo labiau link pačios Būties apmąstymų, kalbos, meno ir technologijų prigimties. Mirė 1976 m. Meskirche.
Svarbiausi Darbai:
- „Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit, 1927): Pamatinis veikalas, kuriame analizuojama Būties (Sein) prasmė per žmogaus esaties (Dasein) analizę.
- „Kas yra metafizika?“ (Was ist Metaphysik?, 1929): Inauguracinė paskaita Freiburge.
- „Meno kūrinio ištaka“ (Der Ursprung des Kunstwerkes, apie 1935–1936): Įtakingas esė apie meno prigimtį.
- „Laiškas apie humanizmą“ (Brief über den Humanismus, 1946): Atsakymas Jeanui Beaufret, kuriame jis atsiriboja nuo egzistencializmo ir aiškina savo „posūkį“.
- „Miškeliai“ (Holzwege, 1950): Esė rinkinys, kuriame yra ir „Meno kūrinio ištaka“.
- „Klausimas apie techniką“ (Die Frage nach der Technik, 1954): Įžvalgi moderniosios technologijos prigimties kritika.
- „Kas vadinama mąstymu?“ (Was heißt Denken?, 1954): Paskaitų ciklas.
- „Kelias į kalbą“ (Unterwegs zur Sprache, 1959): Esė apie kalbos ir Būties santykį.
Heidegerio filosofija yra sudėtinga ir daugiasluoksnė. Keletas kertinių jo idėjų:
- Būties Klausimas: Heidegeris teigė, kad Vakarų filosofijos tradicija nuo pat graikų pamiršo pamatinį klausimą – klausimą apie Būties prasmę. Filosofija susitelkė į būtybes (tai, kas egzistuoja), o ne į pačią Būtį (tai, kas leidžia būtybėms būti).
- Dasein (Štai-būtis/Buvimas-čia): Tai Heidegerio terminas žmogaus esaties būdui apibūdinti. Dasein yra unikali būtybė, nes ji vienintelė gali klausti apie Būtį ir suprasti save. Dasein visuomet yra „buvimas-pasaulyje“ (In-der-Welt-sein), įmestas į konkrečią situaciją, susirūpinęs savo egzistencija.
- Buvimas-pasaulyje: Tai ne tiesiog buvimas geografinėje vietoje, o fundamentalus Dasein egzistavimo būdas – įsitraukęs, susijęs su daiktais ir kitais žmonėmis, naudojantis įrankiais („parankiniais daiktais“ – Zuhandenes) ir suvokiantis daiktus kaip esančius šalia („po ranka esančiais daiktais“ – Vorhandenes).
- Autentiškumas ir Neautentiškumas (Eigentlichkeit und Uneigentlichkeit): Dasein gali gyventi autentiškai, priimdamas savo laisvę, atsakomybę ir baigtinumą (ypač mirties akivaizdoje), arba neautentiškai, pasiduodamas anonimiškos daugumos, „Jie“ (das Man), nuomonei, plepalams ir kasdienybės rutinai.
- Nerimas (Angst): Tai ne paprasta baimė dėl konkretaus objekto, o fundamentali Dasein nuotaika, atskleidžianti jo įmestumą į pasaulį, pagrindo neturėjimą ir laisvę. Nerimas išmuša Dasein iš kasdienybės ir atveria galimybę autentiškam pasirinkimui.
- Buvimas-mirčiai (Sein-zum-Tode): Mirtis nėra tiesiog gyvenimo pabaiga, o pati esmingiausia Dasein galimybė. Sąmoningas savo mirtingumo priėmimas leidžia Dasein gyventi autentiškai ir suvokti savo gyvenimo visumą.
- Laikiškumas (Zeitlichkeit): Dasein esmė yra laikiškumas. Praeitis, dabartis ir ateitis nėra tiesiog laiko tėkmės momentai, o Dasein egzistencijos struktūros. Autentiškas Dasein gyvena ateities perspektyvoje, priimdamas savo praeitį ir veikdamas dabartyje.
- „Posūkis“ (Kehre): Vėlesniuoju kūrybos periodu Heidegeris teigė, kad nebe Dasein turi klausti apie Būtį, o pati Būtis save atskleidžia per kalbą, meną, poeziją. Dėmesys krypsta į „Būties įvykį“ (Ereignis).
- Technologijos Kritika: Modernioji technologija, pasak Heidegerio, nėra neutralus įrankis. Jos esmė yra „statymas“ (Ge-stell), kuris paverčia visą pasaulį, įskaitant žmogų, tik išnaudojamu resursu, „stovinčiu rezervu“ (Bestand). Tai užgožia tikrąjį Būties atsiskleidimą.
- Kalba: „Kalba yra Būties namai.“ Kalba nėra tik komunikacijos priemonė, o vieta, kurioje Būtis gali pasirodyti ir būti suprasta.
Citatos:
- „Kodėl apskritai yra būtybės, o ne veikiau Niekas?“ (Pamatinis metafizikos klausimas iš „Kas yra metafizika?“)
- „Kalba yra Būties namai.“ (Iš „Laiško apie humanizmą“)
- „Žmogus yra Būties piemuo.“ (Iš „Laiško apie humanizmą“)
- „Dasein esmė glūdi jo egzistencijoje.“ (Iš „Būtis ir laikas“)
- „Tik dievas dar gali mus išgelbėti.“ (Iš garsaus interviu žurnalui „Der Spiegel“, paskelbto po jo mirties, kuriame jis kalbėjo apie technologijų keliamą grėsmę)
- „Norėdami būti atviri dieviškumui, turime pastatyti „svečių namus“.“ (Atspindi vėlyvojo Heidegerio mintį apie pasirengimą priimti Būties atsiskleidimą)
- „Mąstymas prasideda tik tada, kai mes patiriame, kad protas, šlovintas šimtmečius, yra didžiausias mąstymo priešas.“
Martinas Heidegeris išlieka vienu sudėtingiausių ir labiausiai interpretuojamų filosofų. Jo gilūs apmąstymai apie Būtį, žmogaus egzistenciją, laiką, kalbą ir technologijas tebedaro įtaką įvairioms minties sritims. Tačiau jo sąsajos su nacistiniu režimu kelia rimtų etinių klausimų ir reikalauja kritiško požiūrio skaitant jo darbus. Nepaisant to, jo filosofinis palikimas yra per daug reikšmingas, kad būtų ignoruojamas, ir jo idėjos toliau provokuoja mąstyti apie pačius fundamentalius žmogaus ir pasaulio klausimus.