Ankstyvoji krikščionybė nebuvo tikėjimas, į kurį buvo galima įšokti lengvai ir greitai. Norint tapti visaverčiu Bažnyčios nariu, reikėjo pereiti ilgą ir kruopštų pasiruošimo laikotarpį, vadinamą katechumenatas, o patys besiruošiantieji buvo vadinami katechumenais. Šis procesas buvo gyvybiškai svarbus formuojant tvirtą ir sąmoningą krikščionių bendruomenę dažnai priešiškoje pagoniškoje aplinkoje.
Žodis „katechumenas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio κατηχούμενος (katēkhoumenos), reiškiančio „tas, kuris yra mokomas žodžiu“ arba „tas, kuriam skamba (mokymas) ausyse“. Katechumenai buvo asmenys (dažniausiai suaugę pagonys, kartais žydai), kurie išreiškė norą tapti krikščionimis ir buvo priimti į specialią mokymo bei dvasinio ugdymo programą, ruošiančią juos Krikštui, Sutvirtinimui ir Eucharistijai – įkrikščioninimo sakramentams.
Ankstyvaisiais amžiais krikščionybė plito Romos imperijoje, kur dominavo politeistinės religijos ir skirtingos filosofinės mokyklos. Atsivertimas į krikščionybę reiškė ne tik naujų doktrinų priėmimą, bet ir radikalų gyvenimo būdo pokytį. Katechumenatas turėjo keletą tikslų:
- Mokymas: Supažindinti su pagrindinėmis krikščionių tikėjimo tiesomis, Šventuoju Raštu, maldomis (ypač „Tėve mūsų“ ir Tikėjimo išpažinimu).
- Moralinis ugdymas: Padėti atsikratyti pagoniškų papročių, prietarų ir amoralaus elgesio, ugdant krikščioniškas dorybes.
- Bendruomenės integracija: Palaipsniui įtraukti į bažnytinės bendruomenės gyvenimą, maldas ir susirinkimus (nors Eucharistijos šventime jie dar negalėjo dalyvauti).
- Išbandymas: Patikrinti kandidato nuoširdumą ir pasiryžimą, ypač persekiojimų laikais, kai tapti krikščioniu reiškė rizikuoti gyvybe.
Katechumenato trukmė ir struktūra įvairiose vietovėse ir skirtingais laikotarpiais galėjo skirtis, tačiau paprastai jis trukdavo nuo dvejų iki trejų metų, o kartais ir ilgiau. Procesas dažniausiai apėmė šiuos elementus:
- Pradinis etapas (Simpatizuojantys arba Klausytojai – Audientes): Asmuo, susidomėjęs krikščionybe, kreipdavosi į Bažnyčios bendruomenę. Jį pristatydavo krikščionis laiduotojas (sponsor), kuris liudijo apie kandidato gerus ketinimus. Šiame etape būsimasis katechumenas klausydavosi pamokslų ir Šventojo Rašto skaitymų (Žodžio liturgijos dalies).
- Katechumenų priėmimas: Formalus priėmimas į katechumenatą, dažnai pažymimas kryžiaus ženklu ant kaktos, kartais – druskos įdėjimu į burną (išminties simbolis). Nuo šio momento jie oficialiai vadinosi katechumenais.
- Mokymas (Katechezė): Tai buvo pagrindinė katechumenato dalis. Katechumenai buvo mokomi tikėjimo pagrindų, Dievo įsakymų, Kristaus gyvenimo ir mokymo. Mokymą dažnai vesdavo vyskupas ar jo paskirti kunigai bei diakonai.
- Egzorcizmai ir palaiminimai: Katechumenato metu buvo atliekami specialūs egzorcizmai – maldos, skirtos apsaugoti nuo piktosios dvasios įtakos ir sustiprinti ryžtą sekti Kristumi.
- Pasiruošimas Krikštui (Competentes arba Electi – Besiruošiantieji/Išrinktieji): Artėjant Krikštui, ypač Gavėnios laikotarpiu, katechumenų mokymas tapdavo intensyvesnis. Jiems būdavo perduodamas Tikėjimo išpažinimas (Apaštalų Tikėjimo išpažinimas) ir „Tėve mūsų“ malda, kuriuos jie turėdavo išmokti atmintinai ir viešai išpažinti prieš Krikštą. Šiame etape vykdavo vadinamieji egzaminavimai (scrutinia), per kuriuos bendruomenė meldėsi už katechumenus ir tikrindavo jų pasirengimą.
- Disciplina Arcani (Paslapties disciplina): Kai kurios giliausios tikėjimo paslaptys, ypač susijusios su Eucharistija ir Trejybe, katechumenams buvo atskleidžiamos tik pačioje katechumenato pabaigoje arba net po Krikšto. Tai buvo daroma siekiant apsaugoti šventus dalykus nuo nesupratimo ar paniekinimo ir užtikrinti, kad jie būtų priimami su derama pagarba ir tikėjimu. Pavyzdžiui, katechumenai dalyvaudavo tik Žodžio liturgijoje, o prieš Eucharistijos liturgiją būdavo paprašomi išeiti.
Dažniausiai Krikštas būdavo teikiamas iškilmingai per Velyknakčio vigiliją. Katechumenai išpažindavo savo tikėjimą, atsižadėdavo šėtono ir jo darbų, o tada būdavo krikštijami panardinimu arba apliejimu vandeniu Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Po Krikšto jie gaudavo baltą drabužį (tyrumo simbolį), uždegtą žvakę (Kristaus šviesos simbolį) ir būdavo patepami šventąja krizma (Sutvirtinimo sakramentas). Tą pačią naktį naujieji krikščionys (neofitai) pirmą kartą priimdavo Šventąją Komuniją, tapdami visaverčiais Bažnyčios nariais (fideles – ištikimieji).
Nuo IV amžiaus, kai krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija, ir ypač vėliau, paplitus kūdikių krikštui, formalus suaugusiųjų katechumenatas palaipsniui nyko Vakaruose. Mokymas dažniausiai vykdavo jau po Krikšto, ruošiant vaikus Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui.
Tačiau XX amžiuje, ypač po Vatikano II Susirinkimo (1962–1965 m.), Katalikų Bažnyčia atkūrė suaugusiųjų katechumenatą, pavadintą Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigos (SĮA) (lot. Ordo Initiationis Christianae Adultorum, RCIA). Šis procesas remiasi ankstyvosios Bažnyčios modeliu, pabrėžiant laipsnišką atsivertimą, mokymą, bendruomenės įsitraukimą ir liturginius etapus.
Katechumenatas ankstyvojoje Bažnyčioje buvo ne tik formalus mokymo kursas, bet ir gilus dvasinis kelias, vedantis į tikrą ir sąmoningą atsivertimą. Jis pabrėžė krikščioniško gyvenimo rimtumą, bendruomenės svarbą ir būtinybę nuolat augti tikėjime. Šiandien atkurtas katechumenatas liudija apie nekintančią Bažnyčios misiją kviesti žmones į Kristų ir padėti jiems tapti Jo mokiniais.