Budizme anatta (pali k. „anattā“, sanskrito k. „anātman“) reiškia „ne savastį“ arba „savasties nebuvimą“. Tai viena iš trijų pamatinių tiesų, kurios atskleidžia tikrovės prigimtį. Anatta moko, kad nėra pastovios, nekintančios „aš“ ar „sielos“, kurią mes dažnai laikome savo esybės pagrindu. Vietoje to, žmogus ir visi reiškiniai sudaryti iš penkių laikinų elementų, vadinamų skandhais: kūno (rūpa), pojūčių (vedanā), suvokimo (saññā), mentalinių formacijų (sankhāra) ir sąmonės (viññāna). Šie elementai nuolat kinta, todėl jokios pastovios „savasties“ nėra.
Budos mokyme anatta idėja kyla iš stebėjimo, kad mes klaidingai laikomės įsitikinimo apie „aš“. Pavyzdžiui, žmogus gali galvoti: „Tai mano kūnas, mano mintys, mano jausmai.“ Tačiau Buda mokė, kad visi šie dalykai yra laikini ir priklauso nuo sąlygų – jie atsiranda ir išnyksta, todėl negali būti tikra „savastis“. Viename iš seniausių budistinių tekstų, „Anatta-lakkhana Sutta“, Buda aiškino savo mokiniams: „Jei kūnas būtų savastis, jis nekeltų kančios, ir mes galėtume pasakyti: ‘Tegul mano kūnas būna toks ar kitoks.’ Bet kadangi kūnas nėra savastis, jis sukelia kančią, ir mes negalime jo visiškai valdyti.“
Įdomu tai, kad anatta koncepcija turi gilias šaknis senovės Indijos kultūroje. Tuo metu, kai Buda gyveno (maždaug V a. pr. Kr.), hinduizme buvo paplitusi atmano idėja – amžinos, nekintančios sielos, kuri persikelia iš vieno gyvenimo į kitą. Buda, priešingai, teigė, kad toks atmanas neegzistuoja, ir tai buvo radikalus požiūris, kuris išskyrė budizmą iš kitų to meto mokymų. Vienas iš Budos mokinių, vardu Nagasena, vėliau naudojo garsų palyginimą, aiškindamas anatta: jis palygino žmogų su vežimu. „Kaip vežimas yra tik ratų, ašies ir kėbulo derinys, taip ir žmogus yra tik penkių skandhų derinys – nėra jokios atskiros savasties,“ – sakė jis karaliui Milindai.
Anatta mokymas taip pat turi praktinę reikšmę kasdieniame gyvenime. Budistai tiki, kad prisirišimas prie „aš“ idėjos sukelia kančią (dukkha). Pavyzdžiui, jei žmogus mano: „Aš esu toks svarbus, mano nuosavybė turi būti tokia ar kitokia,“ jis patirs nusivylimą, kai viskas pasikeis – o viskas pasaulyje kinta (anicca). Meditacijos praktikoje budistai dažnai analizuoja savo mintis, jausmus ir kūną, klausdami: „Ar tai mano savastis?“ Per šį procesą jie atranda, kad nėra nieko, kas būtų pastovu, ir tai padeda atsikratyti egoizmo bei pasiekti vidinę ramybę.
Įdomi istorija susijusi su anatta yra apie vienuolį, vardu Ananda, kuris buvo Budos artimas mokinys. Ananda kartą paklausė Budos: „Jei nėra savasties, kas tada patiria kančią?“ Buda atsakė palyginimu: „Įsivaizduok, Ananda, degantį laužą. Ar ugnis yra pastovi? Ne, ji kinta kiekvieną akimirką, priklausomai nuo malkų, vėjo ir kitų sąlygų. Taip ir kančia – ji kyla iš sąlygų, bet nėra jokios pastovios savasties, kuri ją patirtų.“ Šis palyginimas padėjo Anandai suprasti anatta esmę.
Anatta mokymas – tai kelias į išsilaisvinimą. Budistai tiki, kad suvokus, jog nėra pastovios „aš“, galima atsikratyti prisirišimų, pykčio ir iliuzijų, kurios sukelia kančią. Tai veda į nirvaną – būseną, kurioje žmogus išsilaisvina iš kančios rato (samsaros). Taigi anatta yra ne tik mokymas apie tai, ko nėra, bet ir kvietimas pamatyti tikrovę tokią, kokia ji yra – nuolat kintančią ir laikiną.