Skaitydamas Bibliją, žmogus dažnai susiduria su įspūdingais pasakojimais apie maldas, stebuklus ir Dievo apreiškimus. Mozė kalba su Dievu Sinajaus kalne, Dovydas rašo psalmes, apaštalai skelbia Evangeliją – visas tekstas persmelktas dvasinio polėkio. Tačiau kur kasdienybė? Kur aprašymai, kaip šie žmonės arė laukus, kepė duoną ar augino vaikus? Atrodo, tarsi Biblijos personažai gyventų tik malda, o maistas, darbas ar šeimos rūpesčiai jiems būtų nesvarbūs. Ar Šventasis Raštas sąmoningai ignoruoja buitį, laikydamas ją „per žema“ šventai istorijai? O gal kasdienybė yra neatsiejama tikėjimo dalis, tik subtiliai užkoduota tarp eilučių?
Biblijos tyla apie kasdienybę
Šventasis Raštas – tai ne istorinis dienoraštis, o Dievo apreiškimo tekstas, skirtas perteikti dvasinę tiesą. Jame gausu pasakojimų apie pranašystes, Įstatymo davimą ar Jėzaus pamokslus, tačiau kasdienio gyvenimo detalės dažnai lieka šešėlyje. Kritikai gali teigti, kad toks pasirinkimas atspindi tam tikrą elitizmą: Raštas, esą, orientuotas į dvasinius lyderius – Mozę, Dovydą, Paulių – o paprastų žmonių, kurie dirbo laukuose, ruošė maistą ar rūpinosi šeima, gyvenimas laikomas „nevertu“ užrašymo. Pavyzdžiui, Išėjimo knygoje išsamiai aprašomas Mozės susitikimas su Dievu, bet nieko nežinome apie tai, kaip hebrajai dykumoje organizavo maisto dalybas ar kaip motinos ramino alkanus vaikus. Panašiai Evangelijose Jėzaus mokymai užima pagrindinę vietą, tačiau apie tai, kaip Jo mokiniai rūpinosi maistu ar nakvyne, sužinome tik probėgšmais, pavyzdžiui, kai Jėzus padaugina duoną (Jn 6, 1–14).
Ši „tyla“ gali kelti šiuolaikinio skaitytojo nepasitenkinimą. Gyvendamas pasaulyje, kur darbas, sąskaitos ir šeimos rūpesčiai užima didžiąją dienos dalį, jis gali klausti: ar Biblijos personažai buvo taip panirę į tikėjimą, kad buitis jiems buvo nesvarbi? Psichologiškai tai gali atrodyti kaip atotrūkis tarp šventojo naratyvo ir žmogaus realybės. Filosofiškai galėtume svarstyti, ar Raštas sąmoningai kuria dualizmą, kur dvasia laikoma aukštesne už kūną, o malda – kilnesne už darbą. Kritikai galėtų teigti, kad toks požiūris menkina kasdienybės šventumą, palikdamas įspūdį, kad tik malda ar mistinės patirtys yra tikrojo tikėjimo požymis.
Kasdienybė kaip šventumo arena
Teologai atsakytų, kad Biblijos „tyla“ apie buitį nėra jos ignoravimas, o kvietimas matyti kasdienybę kaip neatsiejamą tikėjimo dalį. Senajame Testamente darbas ir šeimos rūpesčiai laikomi Dievo palaimos vaisiais. Patarlių knygoje šlovinama darbšti moteris: „Ji keliasi dar neišaušus, gamina valgį savo namams ir paskiria darbus savo tarnaitėms“ (Pat 31, 15). Čia darbas nėra priešprieša tikėjimui – jis yra jo išraiška. Panašiai Naujajame Testamente apaštalas Paulius ragina: „Jei kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3, 10), pabrėždamas, kad darbas yra krikščioniškos atsakomybės dalis. Jėzus pats buvo dailidė (Mk 6, 3), o Jo mokiniai – žvejai, kas rodo, kad kasdienis darbas buvo jų gyvenimo pamatas.
Istorija iš Mozės laikų padeda tai pajusti. Miriam, hebrajų moteris, gyvenusi apie 1300 m. pr. Kr., kasdien keldavosi auštant, kad sumaltų maną, kurią Dievas siuntė dykumoje (Iš 16, 14–15). Kol vyrai rinkdavosi prie Susitikimo Palapinės klausytis Mozės, ji virdavo maistą, skalbdavo drabužius ir mokydavo vaikus. Jos tikėjimas buvo stiprus – ji dainavo šlovės giesmes po Raudonosios jūros perėjimo (Iš 15, 20–21) – tačiau jis nesutrukdė jai rūpintis šeima. Miriam kasdienybė buvo šventa ne mažiau nei Mozės maldos, nes ji darbą atliko su meile ir tikėjimu. Teologas Šv. Augustinas vėliau rašė: „Dievas yra arti tų, kurie dirba su meile, nes meilė yra Jo įsakymo širdis.“ Šioje perspektyvoje Miriam darbas buvo ne mažiau svarbus už pranašų regėjimus.
Kasdienybė kaip tikėjimo išbandymas
Psichologiškai kasdienybė yra arena, kurioje tikėjimas išbandomas ir stiprinamas. Biblijos personažai, nors ir vaizduojami kaip dvasiniai herojai, buvo žmonės, susidūrę su tomis pačiomis būtinomis užduotimis kaip ir mes: maisto ruošimu, vaikų auklėjimu, darbu. Jų tikėjimas neatskirė jų nuo šių pareigų, o veikiau suteikė joms prasmę. Pavyzdžiui, Jėzus mokė: „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, man padarėte“ (Mt 25, 40), taip pašventindamas net paprasčiausius darbus, tokius kaip maisto dalijimasis ar rūpinimasis artimu.
Istorija iš Jėzaus laikų pagyvina šią mintį. Jonas, žvejas iš Kafarnaumo, kiekvieną rytą traukdavo tinklus Galilėjos ežere. Jo rankos buvo sukietėjusios nuo darbo, bet širdis degė tikėjimu. Kai Jėzus pakvietė jį tapti mokiniu, Jonas paliko tinklus, tačiau net sekdamas Mokytoju jis padėdavo ruošti maistą ar ieškoti nakvynės. Kartą, dalindamas duoną miniai po Jėzaus pamokslo, Jonas pagalvojo: „Ar mano darbas žuvų turguje buvo mažiau šventas nei šios duonos dalijimas?“ Jėzaus žodžiai apie „mažiausiuosius“ jam atsakė: kiekvienas darbas, atliktas su meile, yra Dievo karalystės dalis. Psichologas Carlas Jungas teigė, kad žmogaus tapatybė formuojasi per kasdienius veiksmus, o tikėjimas suteikia tiems veiksmams prasmę. Jonas, traukdamas tinklus ar dalindamas duoną, gyveno šia tiesa.
Kodėl buitis nėra „tyla“, o paslėpta šventovė
Atsakydami į kritiką, kad Biblija ignoruoja kasdienybę, teologai pabrėžia, kad buitis Rašte nėra nutylima, o veikiau integruota į dvasinį naratyvą. Pavyzdžiui, Senajame Testamente aprašomi derliaus šventės (Kun 23, 9–14), kurios šlovina Dievą per žemdirbystės vaisius, o Naujajame Testamente Jėzus dažnai naudoja kasdienybės vaizdinius – sėjėją, žvejus, vynuogyną – savo palyginimams (Mt 13, 1–9). Tai rodo, kad darbas ir buitis buvo neatsiejama tikėjimo dalis, net jei neaprašyti detaliai.
Istorija iš Dovydo laikų (apie 1000 m. pr. Kr.) iliustruoja šį ryšį. Rachelė, Jeruzalės kepėja, kasdien kepdavo duoną savo šeimai ir kaimynams. Jos rankos buvo miltuotos, bet širdis – pilna psalmių, kurias Dovydas kūrė karaliaus rūmuose. Kartą, nešdama duoną vargšui, ji pagalvojo: „Ar mano kepimas nėra toks pat šventas kaip Dovydo giesmės?“ Rachelės darbas, nors Rašte neužrašytas, buvo jos maldos dalis, kaip Patarlių knygoje sakoma: „Sąžiningas darbas yra Dievo dovana“ (Pat 10, 4). Ši perspektyva paneigia kritiką, kad Biblija menkina buitį – ji veikiau kviečia matyti ją kaip šventumo erdvę.
Filosofiškai galėtume teigti, kad Biblijos „tyla“ apie kasdienybę yra sąmoningas pasirinkimas, pabrėžiantis amžinąją prasmę. Raštas nesiekia būti antropologiniu dokumentu, o veikiau dvasine kelione, kurioje buitis tampa fonu, o ne pagrindiniu veikėju. Tačiau šis fonas yra būtinas – be Miriam manos, be Jono žuvų, be Rachelės duonos nebūtų nei Mozės, nei Jėzaus, nei Dovydo. Kaip rašė teologas Dietrichas Bonhoefferis: „Dievas yra kasdienybėje, nes Jo karalystė apima viską.“
Biblijos personažų kasdienybė, nors ir retai aprašoma, buvo jų tikėjimo pamatas. Mozė, vadovavęs tautai, valgė maną kaip ir visi. Dovydas, rašęs psalmes, gyveno tarp piemenų ir kareivių. Jėzus, mokydamas minias, dalijosi duona su mokiniais. Šios istorijos moko, kad tikėjimas nėra atskirtas nuo gyvenimo – jis persmelkia kiekvieną darbą, kiekvieną kąsnį, kiekvieną rūpestį. Šiuolaikiniam žmogui, kamuojamam darbų ir rūpesčių, Biblijos „tyla“ apie buitį yra kvietimas: rask Dievą savo kasdienybėje, kaip Miriam rado maldoje kepdama maną, kaip Jonas – traukdamas tinklus.
Šventasis Raštas nenutylėjo kasdienybės – jis ją pašventino. Kaip Jėzus sakė: „Mano Tėvas darbuojasi iki šiol, ir Aš darbuojuosi“ (Jn 5, 17).