Encikliką Ad Salutem Humani paskelbė popiežius Pijus XI 1930 metų balandžio 20 dieną, minėdamas 1500-ąsias šv. Augustino – vieno iškiliausių Vakarų Bažnyčios Tėvų – mirties metines. Šis dokumentas ne tik pagerbė šventąjį, bet kartu buvo savotiška teologinė deklaracija, atsakanti į XX amžiaus pradžios krizes: dvasinį relativizmą, racionalizmo įsigalėjimą ir išaugusį abejingumą Bažnyčios autoritetui.
Lotyniškai pavadinimas reiškia „Dėl žmonijos išganymo“, tačiau tai ne tik gražus šūkis – tai Augustino gyvenimo ir teologijos ašis. Enciklikoje Pijus XI parodo, kad Augustinas nebuvo tik teoretikas ar atsiskyrėlis – jis buvo žaizdotas žmogus, buvęs heretikas, ieškotojas, filosofas, kuris savo paties nuopolio kaina atrado Dievo malonę.
Šventasis Augustinas, gyvenęs IV–V amžiuje, buvo retai sutinkamos įtakos žmogus. Jo veikalai, tokie kaip Išpažinimai ir Dievo valstybė, formavo krikščioniškąją antropologiją, nuodėmės sampratą, sielos dinamiką, laikėsi dieviškojo apreiškimo viršenybės prieš žmogaus protą. Pijus XI šią figūrą iškėlė kaip atsvarą moderniam pasauliui, kuris, anot jo, vis labiau „mėgsta kalbėti apie žmogų, bet pamiršta Dievą“.
Enciklikos tikslas buvo keliasluoksnis. Pirmiausia – priminti Augustino reikšmę visai Bažnyčios tradicijai. Jis buvo ne vien teorinis mąstytojas, bet vyskupas, sielų ganytojas, kovotojas su erezijomis. Pijus XI akcentuoja jo veiklą prieš donatistus ir pelagianus – religinius judėjimus, kurie kėlė pavojų ortodoksijai. Pelagianizmas, teigęs, kad žmogus gali išsigelbėti be dieviškosios malonės, buvo ypač aktualus paralelė XX a. žmogui, kuris pasitikėjo savimi, mokslu, technologijomis, bet dažnai prarado sielos dimensiją.
Kitas tikslas – kvietimas mokslo ir kultūros pasauliui grįžti prie Augustino. Popiežius enciklikoje paragino universitetus, seminarijas, teologijos mokyklas gilintis į Augustino raštus ne kaip muziejinį eksponatą, bet kaip gyvą išminties šaltinį. Šv. Augustinas pateikiamas kaip pavyzdys, kaip susitaiko tikėjimas ir protas – jis buvo žmogus, kuris ieškojo tiesos skaitydamas Ciceroną, bet ją surado tik tada, kai „Tiesa“ tapo asmeniu – Kristumi.
Dokumente taip pat iškeliama Augustino politinė ir socialinė mintis. De Civitate Dei – veikalas apie Dievo valstybę – tapo viduramžių politinės teologijos pamatu. Šiame darbe Augustinas atskiria dvi tvarkas: žemiškąją ir dangiškąją, bet nesiūlo pabėgti nuo pasaulio. Priešingai – kviečia kurti visuomenę, kuri remtųsi tiesa, gailestingumu ir amžinąja vertybių tvarka.
Enciklikos poveikis buvo gana platus. Ji paskatino Augustino raštų leidimus, vertimus, o kai kurios teologijos mokyklos tuo laikotarpiu ėmėsi sisteminio Augustino kūrinių studijavimo. Pijaus XI laikotarpiu Bažnyčia bandė kovoti ne tiek su materialine, kiek su dvasine krize – prarasta tikėjimo kryptimi, moraliniu reliatyvizmu, nihilizmo šmėkla. Augustinas čia buvo tarsi atsvaros taškas – žmogus, kuris ir pats buvo netikintis, klupęs, bet atradęs šviesą ir padėjęs ją suprasti kitiems.
Pijaus XI pasirinkimas šv. Augustiną pristatyti kaip pavyzdį buvo ir pastoracinis, ir strateginis. Tai buvo laikotarpis, kai Bažnyčia susidūrė su totalitarizmo kilimu – fašizmu Italijoje, komunizmu Sovietų Sąjungoje, nacizmu Vokietijoje. Šv. Augustinas, kalbėjęs apie dvi karalystes, padėjo Bažnyčiai priminti, kad jokia žemiška valdžia negali pasisavinti žmogaus sąžinės. Tai buvo tylus, bet tvirtas priminimas: valstybei priklauso kūnas, bet sielai viešpatauja Dievas.
Enciklika taip pat įgavo istorinę reikšmę kaip dokumentas, jungiantis senąją Bažnyčios tradiciją su šiuolaikinėmis problemomis. Ji padėjo pagrindą tam, kas vėliau įvyko Vatikano II Susirinkime, kur vėl buvo prisiminta Bažnyčios pareiga kalbėti apie žmogų ne kaip atomizuotą individą, bet kaip asmenį, sukurtą pagal Dievo paveikslą. Ir čia Augustino mintis – apie širdies nerimą, kuris nurimsta tik Dievuje – tapo vėl aktuali.
Lietuviškai dokumentas dažniausiai vadinamas tiesiog „Apie šv. Augustiną“, tačiau pažodinis vertimas – „Dėl žmonijos išganymo“ – geriau atskleidžia enciklikos gylį. Tai nėra tik šventojo pagerbimas – tai teologinis manifestas, kviečiantis ieškoti prasmės ten, kur ji ir buvo rasta prieš 1500 metų: malonėje, atgailoje, ir galiausiai – asmeniškame santykyje su Dievu.
AD SALUTEM HUMANI
AUKŠČIAUSIOJO POPIEŽIAUS PIJAUS XI ENCIKLIKA
ŠVENTOJO AUGUSTINO MIRTIES PENKIOLIKTMEČIO PROGA
Gerbiami Broliai Patriarchai, Primai, Arkivyskupai, Vyskupai
ir kiti Vietiniai Ordinarai, turintys taiką ir bendrystę su Apaštališkuoju Sostu
Gerbiami Broliai, Sveikinimai ir Apaštališkasis Palaiminimas
Veiksminga pagalba, kuria Jėzus Kristus iki šiol saugojo ir ateityje saugos savo apvaizdiškai įsteigtą Bažnyčią žmonijos išganymui, net jei nebūtų akivaizdžiai būtina pagal pačią dieviškosios institucijos prigimtį ir nebūtų pagrįsta dieviškojo Įkūrėjo Evangelijoje užrašytu pažadu, vis dėlto galėtų būti aiškiai išvesta iš pačios Bažnyčios istorijos. Ji niekada nebuvo suteršta jokia klaidų maro, nei sukrėsta, kad ir kokios gausios būtų jos vaikų išdavystės, nei piktavalių persekiojimų, net ir pasiekusių žiaurumo viršūnę, ji niekada nebuvo apribota savo energingu klestėjimu, tarsi nuolat atsinaujinančia jaunyste. Įvairūs buvo keliai ir planai, kuriais Dievas kiekviename amžiuje norėjo užtikrinti savo amžinos institucijos stabilumą ir skatinti jos pažangą, tačiau ypač Jis tai darė, keldamas iškilius vyrus, kad jie, savo protu ir darbais, nuostabiai pritaikytais įvairiems laikams ir aplinkybėms, sulaikytų ir įveiktų tamsos galias, paguostų krikščionių tautą.
Šis kruopštus dieviškosios Apvaizdos pasirinkimas ypač ryškiai atsispindi Tagastės Augustino asmenyje. Savo amžininkams jis atrodė tarsi žiburys ant žvakidės, naikindamas visas erezijas ir vesdamas į amžinąjį išganymą, ir ne tik tęsė per amžius mokymą bei paguodą tikintiesiems, bet ir mūsų dienomis labai prisideda prie tikėjimo tiesos spindesio stiprinimo ir dieviškosios meilės liepsnos kurstymo. Daugeliui, net ir nuo mūsų atskirtų ar atrodančių visiškai svetimų tikėjimui, Augustino raštai, kupini didybės ir švelnaus žavesio, yra patrauklūs. Todėl šiais metais, minint laimingą penkioliktąjį šventojo Vyskupo ir Daktaro mirties šimtmetį, viso pasaulio tikintieji, trokšdami paminėti jo atminimą, ruošia iškilmingus pamaldžios pagarbos renginius. Mes, tiek dėl savo apaštališkosios tarnystės, tiek vedami gilaus džiaugsmo jausmo, norėdami dalyvauti šioje visuotinėje šventėje, raginame jus, Gerbiami Broliai, ir kartu su jumis jūsų dvasininkiją bei jums patikėtą tautą, prisijungti prie mūsų, karštai dėkojant dangaus Tėvui už tai, kad Jis taip gausiai ir įvairiai praturtino savo Bažnyčią per Augustiną, kuris iš dosnios dieviškų dovanų versmės sugebėjo tiek daug pasisemti sau ir paskleisti tarp katalikų tautos. Tačiau tiesa, kad vietoj to, kad didžiuotumėmės žmogumi, kuris, tarsi stebuklingai įtrauktas į mistinį Jėzaus Kristaus kūną, galbūt niekada, istorijos vertinimu, jokiais laikais ir jokiose tautose neturėjo sau lygaus didybe ir kilnumu, verčiau turėtume gilintis į jo mokymą, juo maitintis ir sekti jo švento gyvenimo pavyzdžiais.
Augustino pagyros niekada nenustojo skambėti Dievo Bažnyčioje, ypač per Romos Popiežių darbus. Iš tiesų Inocentas I sveikino dar gyvą šventąjį Vyskupą kaip savo brangiausią draugą ir gyrė jo ir keturių kitų vyskupų draugų laiškus kaip „kupinus tikėjimo ir pilnus viso katalikų religijos stiprybės“. Celestinas I gynė neseniai mirusį Augustiną nuo priešų šiais puikiais žodžiais: „Mes visada laikėme Augustiną, šventos atminties, mūsų bendrystėje dėl jo gyvenimo ir nuopelnų, ir šis žmogus niekada nebuvo paliestas net menkiausiais įtarimų gandais; prisimename, kad jo laikais jis buvo tokio didelio išminties, kad mano pirmtakai visada laikė jį tarp geriausių mokytojų. Todėl visi bendrai turėjo gerą nuomonę apie jį, kaip apie žmogų, kuris visiems buvo malonus ir garbingas.“ Gelasijus I šlovino kartu Jeronimą ir Augustiną kaip „bažnytinių mokytojų šviesulius“; o Hormisda, atsakydamas vyskupui Posesoriui, kuris jo konsultavosi, atsakė labai iškilmingai: „Kokią doktriną Romos Bažnyčia, tai yra katalikų, laiko ir tvirtina dėl laisvojo pasirinkimo ir dieviškosios malonės, nors tai galima sužinoti iš įvairių palaimintojo Augustino knygų, ypač tų, skirtų Hilarijui ir Prosperui, vis dėlto bažnyčios archyvuose yra aiškūs skyriai.“ Ne kitokia yra Jono II liudijimas, kuris, ginčydamasis su eretikais, remiasi Augustino darbais, sakydamas: „Jo doktrina, pagal mano pirmtakų įstatus, yra sekama ir laikoma Romos Bažnyčios.“ Ir kas nežino, kaip Romos Popiežiai, artimesni Augustino mirties laikams, tokie kaip Leonas Didysis ir Grigalius Didysis, buvo giliai išmokę jo doktrinos? Pastarasis, su dideliu nuolankumu sau ir pagarba Augustinui, rašė Afrikos prefektui Inocentui: „Jei norite pasisotinti skaniu maistu, skaitykite savo tautiečio Augustino raštus, ir, gavę jo geriausių miltų, neieškokite mūsų sėlenų.“ Taip pat žinoma, kad Adrianas I dažnai citavo Augustino ištraukas, vadindamas jį „išskirtiniu Daktaru“; taip pat žinoma, kad Klemensas VIII, spręsdamas sudėtingas kontroversijas, ir Pijus VI Apaštališkojoje Konstitucijoje „Auctorem Fidei“, demaskuodamas Pistoijos sinodo klastingus dviprasmybes, rėmėsi Augustino autoritetu. Augustino garbei taip pat tarnauja tai, kad dažnai Susirinkimuose susirinkę Tėvai naudojo jo žodžius katalikų tiesai apibrėžti; pakanka paminėti II Oranžo ir Tridento Susirinkimus. Ir prisimindami mūsų jaunystės metus, Mums malonu čia pacituoti ir tarsi švelniai atkartoti mūsų širdyje nemirtingo mūsų Pirmtako Leono XIII žodžius, kurie, paminėję Daktarus iš laikų prieš Augustiną, šlovina jo pagalbą krikščionių filosofijai: „Tačiau atrodė, kad Augustinas visiems atėmė palmę, jis, apdovanotas labai stipriu protu ir iki kraštų pilnas šventų bei pasaulietinių disciplinų, su didžiausiu tikėjimu ir lygiaverte išmintimi tvirtai kovojo su visomis savo amžiaus klaidomis. Kokį filosofijos klausimą jis nelietė? Arba, kokį jis neįsigilino su didžiausiu kruopštumu, ar aiškindamas tikintiesiems giliausius tikėjimo misterijas ir gindamas juos nuo kvailų priešų puolimų, ar naikindamas Akademikų ir Manichėjų kvailystes, apsaugodamas žmogaus mokslo pagrindus ir tvirtumą, ar ieškodamas priežasties, kilmės ir tų blogybių, kurios kankina žmones, priežasčių?“
Tačiau, prieš gilindamiesi į mūsų pasirinktą temą, norime įspėti visus, kad senovės autorių Augustino garbei skirtos, išties puikios, pagyros turi būti vertinamos teisingai, o ne taip, kaip jas suprato kai kurie nekatalikiškų pažiūrų žmonės, tarsi Augustino teiginių autoritetas turėtų būti statomas aukščiau už mokančios Bažnyčios autoritetą.
Tikrai „nuostabus yra Dievas savo šventuosiuose!“ (Ps 67, 36). Augustinas savo „Išpažinimų“ knygoje apšvietė ir labai išaukštino Dievo jam parodytą gailestingumą, tokiais žodžiais, kurie, atrodo, trykšta iš giliausių dėkingumo ir meilės kupinos širdies gelmių. Pagal ypatingą dieviškosios Apvaizdos planą, jau nuo vaikystės jo motina Monika taip uždegė jį dieviškąja meile, kad jis vieną dieną galėjo sušukti: „Šis vardas, visas pagal tavo gailestingumą, Viešpatie, šis mano Išganytojo, tavo Sūnaus vardas, buvo mano švelnioje širdyje įsiurbtas su motinos pienu ir giliai įspaustas; ir visa, kas neturėjo šio vardo, kad ir kokia išmokta, elegantiška ar teisinga būtų, manęs visiškai netraukė“ (Confessiones, III, 4). Tačiau jaunystėje, toli nuo motinos ir mokomas pagonių, atšalęs nuo ankstesnio pamaldumo, jis apgailėtinai atsidavė kūno geismų tarnystei ir įsipainiojo į manichėjų pinkles, išbūdamas jų sektoje apie devynerius metus; ir tai leido Aukščiausiasis, kad būsimasis Malonės Daktaras savo patirtimi išmoktų ir perduotų ateities kartoms, kokia silpna ir trapi yra net kilniausia širdis, nesustiprinta krikščioniško ugdymo ir nuolatinės maldos, ypač jaunystėje, kai protas lengviau pasiduoda klaidoms ir tampa išsekintas, o širdis sujaudinama pirmųjų juslių impulsų. Taip pat Dievas leido šį netvarką, kad Augustinas patirtų, koks nelaimingas yra tas, kuris bando pasisotinti ir užpildyti save sukurtais gėriais, kaip jis pats vėliau atvirai prisipažino Dievo akivaizdoje: „Tu visada buvai šalia manęs, gailestingai mane kankindamas ir apipildamas karčiausiomis kliūtimis visus mano neteisėtus malonumus, kad ieškočiau malonumo be kliūčių, ir neradau, kur tai galėčiau padaryti, išskyrus tave, Viešpatie“ (Confessiones, VI, 16). Ir kaip galėjo dangaus Tėvas palikti Augustiną sau, jei už jį su ašaromis ir maldomis meldėsi Monika, tikras krikščionių motinų pavyzdys, kurios savo kantrybe ir švelnumu, nuolat šaukdamos Dievo Gailestingumą, galiausiai išprašo, kad jų vaikai būtų sugrąžinti į teisingą kelią? Ne, negalėjo atsitikti, kad žūtų tiek ašarų sūnus; ir teisingai pats Augustinas sakė: „Net tai, ką papasakojau savo knygose apie mano atsivertimą, kai Dievas mane atvertė į tą tikėjimą, kurį trikdžiau savo menka ir kvaila iškalba, ar neprisimeni, kaip visa tai buvo papasakota taip, kad parodytų, jog tai buvo suteikta mano motinos ištikimoms ir atkaklioms ašaroms, kad aš nežūčiau?“ (De Dono Perseverantiae, 20). Todėl Augustinas pamažu pradėjo tolti nuo manichėjų erezijos ir, tarsi dieviško įkvėpimo ir impulso vedamas, leidosi nukreipiamas pas Milano vyskupą Ambraziejų, o Viešpats, „su visišku švelnumu ir gailestingumu, tvarkydamas ir formuodamas jo širdį“ (Confessiones, IX, 8), veikė taip, kad per Ambraziejaus mokytus pamokslus jis būtų atvestas tikėti Katalikų Bažnyčia ir Šventųjų Raštų tiesa; todėl jau tada Monikos sūnus, nors dar nebuvo išsilaisvinęs iš ydų rūpesčių ir pagundų, buvo tvirtai įsitikinęs, kad pagal dieviškąjį planą nėra išganymo kelio, išskyrus mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir Šventąjį Raštą, kurio tiesos vienintelė garantija yra Katalikų Bažnyčios autoritetas (Confessiones, VI, 5). Tačiau kaip sunku ir kankinama yra visiška žmogaus, ilgai klydusio, permaina! Jis ir toliau tarnavo širdies geismams ir aistroms, nesijausdamas pakankamai stiprus juos užgniaužti; ir toli gražu nesėmė reikalingos stiprybės bent jau iš platonizmo doktrinos apie Dievą ir kūrinius, jis būtų dar labiau pagilinęs savo nelaimę dar blogesne nelaime, būtent puikybe, jei galiausiai nebūtų išmokęs iš šventojo Pauliaus Laiškų, kad kiekvienas, norintis gyventi kaip krikščionis, turi ieškoti atramos nuolankumo pagrinde ir dieviškosios malonės pagalboje. Tada pagaliau – įvykis, kurio niekas negali skaityti ar prisiminti be ašarų – atgailaudamas už praeities nuodėmes ir įkvėptas daugelio tikinčiųjų, atsisakiusių visko, kad pelnytų vienintelį būtiną dalyką, pavyzdžio, jis pasidavė dieviškajam gailestingumui, kuris švelniai jį apsupo, kai, melsdamasis, buvo paveiktas staigaus balso, sakiusio: „Imk ir skaityk“. Atvertęs šalia buvusią Laiškų knygą, veikiamas dangiškosios malonės, kuri taip veiksmingai jį skatino, jo akys užkliuvo už šios ištraukos: „Ne puotavimuose ir girtavimuose, ne gašlumuose ir paleistuvystėse, ne vaidais ir pavydais, bet apsirenkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir netenkinkite kūno geidulių“ (Rom 13, 13-14). Ir visiems žinoma, kad nuo tos akimirkos iki pat sielos atidavimo Dievui Augustinas gyveno visiškai pašvęstas savo Viešpačiui.
Greitai tapo akivaizdu, koks „rinktinis indas“ jis buvo ir kokius šlovingus darbus Viešpats jam parengė. Vos įšventintas kunigu, o vėliau tapęs Hipono vyskupu, jis pradėjo šviesti savo milžiniškos doktrinos spindesiu ir teikti naudos savo apaštališkosios tarnystės vaisiais ne tik krikščionių Afrikai, bet ir visai Bažnyčiai. Jis giliai mąstė apie Šventuosius Raštus, kėlė Viešpačiui ilgas ir dažnas maldas, kurių jausmai ir karšti tonai vis dar skamba jo knygose, ir intensyviai studijavo prieš jį buvusių Tėvų ir Daktarų darbus, kuriuos jis nuolankiai gerbė, kad vis geriau įsiskverbtų ir įsisavintų Dievo apreikštas tiesas. Nors buvo vėlesnis už tuos šventus vyrus, kurie spindėjo kaip ryškiausios žvaigždės Bažnyčios danguje, tokius kaip Romos Klemensas, Irenėjas, Hilarijus, Atanazas, Kiprijonas, Ambraziejus, Bazilijus, Grigalius Nazianzenas ir Jonas Auksaburnis, ir nors buvo Jeronimo amžininkas, Augustinas vis dėlto pelno didžiausią žmonijos susižavėjimą dėl savo minčių įžvalgumo ir gilumo bei nuostabios išminties, kurią spinduliuoja jo raštai, sukurti ir paskelbti per beveik penkiasdešimt metų trunkantį laikotarpį. Jei sunku sekti jo gausius ir išsamius kūrinius, kurie, apimdami visus pagrindinius teologijos, šventosios egzegezės ir moralės klausimus, yra tokie, kad komentatoriai vargiai sugeba juos visus aprėpti ir suprasti, vis dėlto verta šioje turtingoje doktrinos kasykloje iškelti kai kuriuos mokymus, kurie atrodo labiausiai tinkami mūsų laikams ir naudingi krikščionių visuomenei.
Pirmiausia Augustinas karštai stengėsi, kad žmonės išmoktų ir tvirtai tikėtų, koks yra galutinis ir aukščiausias jų tikslas, ir koks vienintelis kelias, kurį reikia eiti, kad pasiektų tikrąją laimę. Ir kas, klausiame, kad ir koks lengvabūdiškas ar paviršutiniškas, galėjo klausytis be susijaudinimo žmogaus, ilgai atsidavusio kūniškiems malonumams ir apdovanoto tiek daug talentų, kad galėjo užsitikrinti šio gyvenimo patogumus, prisipažįstančio Dievui: „Tu sukūrei mus sau, ir mūsų širdis nerami, kol ilsisi tavyje“ (Confessiones, I, 1)? Šie žodžiai, pateikdami visos filosofijos sintezę, kartu gyvai aprašo tiek dieviškąją meilę mums, tiek išskirtinį žmogaus orumą, tiek apgailėtiną tų, kurie gyvena toli nuo savo Kūrėjo, būklę. Ir neabejotinai, ypač mūsų laikais, kai kiekvieną dieną vis aiškiau atsiskleidžia nuostabios sukurtų dalykų savybės, o žmogus, savo genio galia, valdo galingas jėgas, pritaikydamas jas savo naudai, prabangai ir malonumams; šiais laikais, sakome, kai žmogaus proto ar mechanikos sukurti darbai ir meno šedevrai kasdien dauginasi ir su neįtikėtinu greičiu plinta visame pasaulyje, deja, dažnai mūsų siela, visiškai pasinerdama į kūrinius, pamiršta Kūrėją, siekia trumpalaikių gėrybių, nepaisydama amžinųjų, ir paverčia šias Dievo dosniai suteiktas dovanas, skirtas Jėzaus Kristaus karalystės plėtrai ir savo išganymui, privačia ir vieša žala bei savo pačių pražūtimi. Kad mūsų neįtrauktų tokia žmogaus civilizacija, visiškai susitelkusi į juslinius dalykus ir malonumus, būtina giliai apmąstyti krikščioniškosios išminties principus, taip gerai išdėstytus ir paaiškintus Hipono Vyskupo: „Taigi Dievas, išmintingiausias visų prigimčių Kūrėjas ir teisingiausias tvarkytojas, kuris sukūrė žmogaus giminę kaip didžiausią žemės puošmeną, davė žmonėms tam tikras gėrybes, tinkamas šiam gyvenimui, būtent laikinąją taiką pagal mirtingo gyvenimo būdą, sveikata, saugumu ir pačios žmogaus giminės bendryste, bei kitais dalykais, būtinais šiai taikai išlaikyti ar atgauti, tokiais kaip tie, kurie tinkamai prieinami juslėms: šviesa, naktis, oras kvėpuoti, vanduo gerti ir visa, kas tarnauja kūno maitinimui, aprangai, gydymui ir puošimui, su šia teisingiausia sąlyga, kad jei žmogus teisingai naudos šias gėrybes, pritaikytas mirtingųjų taikai, jis gaus didesnes ir geresnes, būtent pačią nemirtingumo taiką ir tinkamą šlovę bei garbę amžinajame gyvenime, kad galėtų džiaugtis Dievu ir artimu Dieve; o kas piktnaudžiaus jomis, negaus vienų ir praras kitus gėrybes“ (De Civitate Dei, XIX, 13).
Tačiau, kalbėdamas apie galutinį žmogaus tikslą, šventasis Augustinas skuba pridurti, kad veltui stengsis tie, kurie nori jį pasiekti, jei nepaklus Katalikų Bažnyčiai ir neatiduos jai nuolankaus paklusnumo, nes tik Bažnyčia yra dieviškai įsteigta, kad suteiktų sieloms šviesą ir stiprybę, be kurių neišvengiamai nukrypstama nuo teisingo kelio ir lengvai einama į amžinąją pražūtį. Dievas, savo gerumu, nenorėjo, kad žmonės liktų dvejojantys ir akli, ieškodami Jo: „ieškoti Dievo, galbūt apgraibomis Jį surastų“ (Apd 17, 27); bet, išsklaidęs nežinojimo tamsą, Jis apsireiškė per apreiškimą ir pakvietė klystančius atlikti atgailą: „Dievas, nekreipdamas dėmesio į tokius nežinojimo laikus, dabar įsako žmonėms, kad visi visur atgailautų“ (Apd 17, 30). Taip, įkvėpdamas šventuosius rašytojus, Jis patikėjo Šventuosius Raštus Bažnyčiai, kad ji juos saugotų ir autentiškai aiškintų, o pačios Bažnyčios dieviškąją kilmę Jis parodė ir patvirtino nuo pat pradžių stebuklais, kuriuos atliko jos Įkūrėjas Kristus: „gydomi ligoniai, valomi raupsuotieji, atkuriamas vaikščiojimas luošiesiems, regėjimas akliesiems ir klausa kurčiams. To meto žmonės matė vandenį paverstą vynu, penkis tūkstančius žmonių pasotintus penkiais kepalais, jūras pereitas pėsčiomis, mirusiuosius prikeltus gyvenimui. Kai kurie iš šių stebuklų akivaizdžiau teikė naudą kūnui, kiti slapčiau sielai, ir visi žmonėms liudijo dieviškąją didybę. Taip Dievo autoritetas traukė prie savęs klajojančias mirtingųjų sielas“ (De Utilitate Credendi, 16). Ir net jei stebuklų dažnumas vėliau šiek tiek sumažėjo, kodėl, klausiame, tai įvyko, jei ne todėl, kad dieviškasis liudijimas kasdien darėsi vis akivaizdesnis tiek per nuostabų tikėjimo plitimą, tiek per visuomenės gerėjimą, atitinkantį krikščioniškąją moralę? „Pagalvok, – taip Augustinas, stengdamasis sugrąžinti savo draugą Honoratą į Bažnyčią, – ar mažai naudos atnešė žmogaus reikalams tai, kad nemažai labai mokytų žmonių ėmė diskutuoti, ir net neišsilavinusi minia, vyrai ir moterys, tiki ir išpažįsta, kad nei žemės, nei ugnies elementai, nei niekas, kas liečia kūno jusles, negali būti garbinama vietoj Dievo, ir kad prie Dievo galima prieiti tik proto keliu? Kad jie praktikuoja susilaikymą, pasitenkindami lengviausiu maistu iš duonos ir vandens, laikosi ne vienos dienos, bet kelias dienas trunkančių pasninkų, ir skaistumą iki santuokos ir vaikų atsisakymo? Kad jie išbando kančias, nelaikydami kryžių ir ugnies svarbiais? Kad dosnumas skatina juos dalinti savo turtą vargšams? Galiausiai, kad jie niekina visą šį matomą pasaulį, net iki mirties troškimo? Tai praktikuoja nedaugelis; dar mažiau yra tų, kurie sugeba tai daryti tinkamai; bet štai minios žmonių, kurie tai pritaria, klauso, rodo savo palankumą, galiausiai myli; jie kaltina savo silpnumą, jei to nepasiekia, bet tai nėra be naudos dvasios kelyje į Dievą, nei be bent kelių dorybių kibirkščių. Prie to atvedė dieviškoji apvaizda per pranašų orakulus; per Kristaus Įsikūnijimą ir mokymą; per Apaštalų keliones; per kankinių įžeidimus, kryžius, kraują, mirtis; per šventųjų įkvepiantį gyvenimą ir, be viso to, pagal laikų tinkamumą, per stebuklus, vertus tokių didžių darbų ir dorybių. Todėl, matydami tokį akivaizdų Dievo įsikišimą, tokį didelį naudą ir vaisius, ar galėtume dvejojame prisiglausti prie tos Bažnyčios, kuri Apaštališkajame Soste, per vyskupų įpėdinystę, užima patį autoriteto viršūnę, pripažintą žmonijos, nepaisydami eretikų, kurie veltui švaisto savo lojimą, pasmerktų vienų tautos teismu, kitų Susirinkimų iškilmingumu, o dar kitų stebuklų didybe?“ (De Utilitate Credendi, 16). Šie Augustino žodžiai, nepraradę savo jėgos ir autoriteto, priešingai, kaip kiekvienas mato, buvo visiškai patvirtinti per ilgą penkiolikos šimtmečių laikotarpį, per kurį Dievo Bažnyčia, nors ir kankinta daugybės negandų ir sukrėtimų, išplėšta tiek erezijų ir schizmų, kamuojama daugelio savo vaikų maišto ir nevertumo, vis dėlto, pasitikėdama savo Įkūrėjo pažadais, matė, kaip aplink griūva viena po kitos žmogiškosios institucijos, ne tik išliko saugi ir tvirta, bet kiekviename amžiuje buvo dar labiau papuošta šventumo ir aukos pavyzdžiais, nuolat kurstydama ir didindama daugybės tikinčiųjų meilės liepsną, ir per savo misionierius bei kankinius užkariavo naujas tautas, tarp kurių klesti ir stiprėja šlovinga nekaltybės prerogatyva bei kunigystės ir vyskupystės orumas; galiausiai ji taip sugebėjo įskiepyti tautoms savo meilės ir teisingumo dvasią, kad net jai svetimi ar priešiški žmonės neišvengiamai perima kažką iš jos kalbėjimo ir veikimo būdo. Todėl pagrįstai Augustinas, parodydamas ir priešindamas donatistams, kurie siekė apriboti tikrąją Kristaus Bažnyčią vienu Afrikos kampeliu, Bažnyčios visuotinumą, arba, kaip sakoma, katalikiškumą, atvirą visiems, kad jie galėtų būti pagelbėti ir apsaugoti dieviškosios malonės priemonėmis, užbaigė savo argumentą šiais iškilmingais žodžiais: „Tai tvirtai sprendžia visas pasaulis“ (Epist. 49, 3); šių žodžių skaitymas, ne taip seniai, taip stipriai paveikė vieno iškilaus ir kilmingo asmens širdį, kad be ilgesnių ar rimtesnių dvejonių jis nusprendė įžengti į vienintelį Kristaus avidę (plg. Newmano atsivertimo istoriją).
Be to, Augustinas atvirai pareiškė, kad šią visuotinės Bažnyčios vienybę, ne mažiau kaip jos mokymo neklystamumą, lemia ne tik jos nematomas Vadovas Kristus Jėzus, kuris „valdo savo kūną iš dangaus“ (De Civitate Dei, XX, 9) ir kalba per savo mokančią Bažnyčią, bet ir matomas vadovas žemėje, Romos Popiežius, kuris, pagal teisėtą Petro įpėdinystę, sėdi Petro Soste; nes šių Petro įpėdinių seka „yra ta pati uola, kurios nenugali išdidžios pragaro vartai“ (Epist. 43, 3), ir tikrai Bažnyčios glėbyje „mus išlaiko, pradedant pačiu apaštalu Petru, kuriam Viešpats po savo prisikėlimo pavedė ganyti savo avis, kunigų įpėdinystė iki dabartinio vyskupystės“ (Contra Epistulam Manichaei, 4). Todėl, kai pradėjo plisti pelagianizmo erezija ir jos sekėjai, apgaule ir gudrumu, stengėsi suklaidinti tikinčiųjų protus ir širdis, Milevito Susirinkimo Tėvai, kurie, be kitų Susirinkimų, susirinko Augustino pastangomis ir beveik jo vadovaujami, ar ne pateikė aptartus klausimus ir jų sprendimui priimtus dekretus Inocentui I patvirtinti? O Popiežius, atsakydamas, gyrė tuos Vyskupus už jų religinį uolumą ir labai atsidavusį požiūrį į Romos Popiežių, „žinant, – kaip jis jiems sakė, – kad iš apaštališkojo šaltinio visada trykšta atsakymai visiems regionams tiems, kurie jų prašo; ir ypač, kai kalbama apie tikėjimo taisyklę, manau, kad visi mūsų broliai ir kolegos vyskupystėje turi kreiptis tik į Petrą, tai yra dėl jų vardo ir garbės, kaip dabar kreipėsi jūsų Meilė, nes jis gali būti naudingas visoms Bažnyčioms, kad ir kur jos būtų pasaulyje“ (Epist. 181, 1). Taigi, kai Romos Popiežiaus nuosprendis prieš Pelagijų ir Celestijų buvo ten atneštas, Augustinas, kalbėdamas tautai, ištarė tuos įsimintinus žodžius: „Dėl šio reikalo jau buvo išsiųstos dviejų Susirinkimų nuosprendžiai Apaštališkajam Sostui; iš jo taip pat gavome atsakymus. Reikalas baigtas; te Dievas duotų, kad pagaliau baigtųsi ir klaida“ (Sermo 131, 10). Šie žodžiai, šiek tiek sutrumpinta forma, tapo priežodžiu: Roma kalbėjo, reikalas baigtas. Ir kitur, cituodamas Popiežiaus Zosimo nuosprendį, kuris smerkė ir atmetė pelagianistus, kad ir kur jie būtų, jis sakė: „Šiuose Apaštališkojo Sosto žodžiuose taip aiškiai ir tvirtai skamba katalikų tikėjimas, toks senas ir toks patikimas, kad krikščioniui nevalia tuo abejoti“ (Contra Julianum, I, 7).
Todėl kiekvienas, tikintis Bažnyčia, kuri iš savo dieviškojo Sužadėtinio gavo dangaus malonės turtus, ypač dalijamus per sakramentus, seka gerojo samariečio pavyzdžiu, pilant aliejų ir vyną į Adomo vaikų žaizdas, taip valydama kaltuosius nuo nuodėmių, stiprindama silpnuosius ir ligonius, ir galiausiai tobulindama geruosius pagal aukštesnio gyvenimo idealą. Ir net jei koks Kristaus tarnas kartais nesugebėtų atlikti savo pareigos, ar dėl to Kristaus dorybė taptų neveiksminga? „Ir aš sakau, – girdime Hipono vyskupą, – ir visi sakome, kad tokio didingo teisėjo tarnai turi būti teisingi; tebūnie tarnai teisingi, jei nori; bet jei tie, kurie sėdi ant Mozės katedros, nenori būti tokie, mane nuramino mano mokytojas, kurio Dvasia sakė: Štai tas, kuris krikštija“ (In Joannis Evangelium, 5, 18). O, kad Augustino klausytų, ar ir šiandien klausytų visi tie, kurie, kaip donatistai, ima pretekstą iš kokio kunigo nuopuolio, kad suplėšytų Kristaus nesudraskomą tuniką ir taip apgailėtinai iškristų iš išganymo kelio! Matėme, kokiu paklusnumu mūsų Šventasis, turėdamas tokį kilnų protą, pakluso mokančios Bažnyčios autoritetui, tvirtai įsitikinęs, kad, taip elgdamasis, nenukryps nė per žingsnį nuo katalikų doktrinos. Be to, gerai apsvarstęs posakį: „Jei netikėsite, nesuprasite“ (Iz 7, 9, pagal Septuagintą), jis puikiai suprato, kad ne tik tie, kurie, labai paklusdami tikėjimo mokymams, su trokštančia ir nuolankia širdimi mąsto apie Dievo žodį, yra apšviesti ta dangiškąja šviesa, kuri neigiama išdidiesiems; bet ir tai, kad kunigų, kurių lūpos turi saugoti žinias (Mal 2, 7), pareiga – giliai mąstyti apie apreikštas tiesas, kad ir kiek dieviškasis gerumas kiekvienam suteikia, jas tinkamai aiškinti ir ginti, ir padėti tikintiesiems suprasti jų prasmę. Taip, apšviestas Nekurtosios Išminties, maldoje ir dieviškų dalykų misterijų meditacijoje, jis sugebėjo savo raštais palikti palikuonims platų ir nuostabų šventosios doktrinos rinkinį.
Kiekvienas, net ir greitai peržvelgęs šį turtingą kūrinių lobyną, Gerbiami Broliai, tikrai negali nežinoti, kokiu įžvalgumu Hipono Vyskupas stengėsi tobulėti Dievo pažinime. O, kaip jis puikiai sugebėjo pakilti nuo sukurtų dalykų įvairovės ir harmonijos prie jų Kūrėjo, ir kokia veiksminga buvo jo pastanga tiek raštais, tiek gyvu žodžiu, kad ir jo globai patikėta tauta iš tų dalykų kiltų prie Dievo. „Žemės grožis, – sakė jis, – yra tarsi nebylus žemės balsas. Atidžiai stebėdamas jos grožį, matydamas, kaip ji vaisinga, kokia pilna jėgų, kaip išleidžia daigus, kaip dažnai pagimdo net ten, kur nebuvo sėta, jautiesi spontaniškai skatinamas tarsi ją klausinėti, nes pats ieškojimas yra klausinėjimas. Iš nuostabių dalykų, atskleistų atidžiu tyrimu, matydamas tokią galią, tokį grožį, tokią dorybių išskirtinumą, tavo protas skatinamas galvoti, kad ji, negalėdama egzistuoti pati iš savęs, turėjo gauti būtį ne iš savęs, o iš Kūrėjo. Ir tai, ką joje radai, yra jos išpažinimo šauksmas, kad šlovintum Kūrėją. Ir stebėdamas visus šio pasaulio grožius, ar nejauti, kad pats tas grožis atsako tarsi balsu: Aš nesu mano darbas, o Dievo?“ (Sermo 241, 2). Ir su panašiu iškalbos didingumu, kiek kartų jis šlovino begalinį savo Kūrėjo tobulumą, grožį, gerumą, amžinybę, nekintamumą ir galią, nors ir svarstė, kad Dievą lengviau galvoti nei išreikšti, kad Jis yra labiau savo esme nei mintyse, ir kad Kūrėjui labiau tinka vardas, kurį Dievas pats atskleidė Mozei, kai šis klausė, kas jį siunčia (Iš 3, 14). Tačiau jis nepasitenkino tyrinėdamas dieviškąją prigimtį vien žmogaus proto jėgomis, bet, sekdamas Šventųjų Raštų ir Išminties Dvasios šviesa, nukreipė visą savo galingiausio proto jėgą giliausiai iš visų misterijų – tam, kurį daugelis Tėvų prieš jį gynė nuo piktavalių eretikų puolimų su beribiu atkaklumu ir nuostabiu dvasios užsidegimu: turime omenyje garbinamąją Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Trejybę vienoje dieviškojoje prigimtyje.
Pilnas antgamtinės šviesos, jis svarsto šį pirmąjį ir pagrindinį katalikų tikėjimo straipsnį su tokia giluma ir subtilumu, kad kitiems po jo atėjusiems Daktarams tam tikra prasme užteko semtis iš Augustino apmąstymų, kad pastatytų tvirtus dieviškosios mokslo paminklus, prieš kuriuos visais laikais atšipo iškreiptos žmogaus proto strėlės, nukreiptos prieš šį, sunkiausiai suprantamą misteriją. Čia verta pacituoti Hipono Vyskupo doktriną: „Trejybėje tai, kas sakoma santykiškai, atsižvelgiant į kitas Asmenis, būdinga kiekvienam Asmeniui atskirai, kaip Tėvas, Sūnus ir abiejų Dovana, Šventoji Dvasia: nes Tėvas nėra Trejybė, Sūnus nėra Trejybė, Dovana nėra Trejybė. Ir tai, kas sakoma apie kiekvieną atskirai, nėra sakoma trimis daugiskaita, bet vienu, pačia Trejybe; kaip Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia; geras Tėvas, geras Sūnus, gera Šventoji Dvasia; visagalis Tėvas, visagalis Sūnus, visagalė Šventoji Dvasia; bet ne trys Dievai, ne trys geri, ne trys visagaliai, o vienas Dievas, geras, visagalis, pati Trejybė: ir visa kita, kas nesakoma jų tarpusavio santykiu, o apie kiekvieną atskirai. Tai sakoma apie juos pagal Esenciją, nes čia būti reiškia būti didingam, būti geram, būti išmintingam ir visa kita, kas sakoma apie kiekvieną Asmenį ar pačią Trejybę“ (De Trinitate, V, 8). Šį čia subtiliai ir glaustai užuominą išreikštą misteriją jis stengiasi padaryti tam tikra prasme suprantamą per tinkamus palyginimus: pavyzdžiui, kai jis įžvelgia Trejybės atvaizdą žmogaus sieloje, kuri eina šventumo keliu. Juk ji, prisimindama Dievą, Jį mąsto ir myli: tai tam tikra prasme rodo, kaip Žodis gimsta iš Tėvo, „kuris tam tikra prasme išreiškė Žodyje, Jam bendraamžiame, viską, ką Jis turi esmingai“ (De Trinitate, IX, 12); ir kaip iš Tėvo ir Sūnaus kyla Šventoji Dvasia, kuri „mums parodo bendrą meilę, kuria Tėvas ir Sūnus vienas kitą myli“ (De Trinitate, XV, 17). Augustinas mus įspėja, kad šį Dievo atvaizdą, kuris yra mumyse, turime kasdien daryti vis spindintį ir gražesnį iki gyvenimo pabaigos; kad, kai ateis tas galas, šis dieviškasis atvaizdas, jau įdiegtas mumyse, „taptų tobulas per patį regėjimą, kuris bus po teismo akis į akį, o dabar vyksta tik per veidrodį mįslėje“ (De Trinitate, XV, 23). Taip pat negalima pakankamai žavėtis Augustino pateiktu Dievo Vienatinio, tapusio kūnu, misterijos paaiškinimu, kai jis aiškiai klausia (tais žodžiais, kuriuos šventasis Leonas Didysis cituoja savo dogmatiniame laiške Leonui Augustui): „Turime pripažinti dvigubą substanciją Kristuje, būtent dieviškąją, kuria Jis lygus Tėvui, ir žmogiškąją, kuria Tėvas yra aukštesnis. Abi substancijos, sujungtos, nesudaro dviejų, o vieną Kristų; kad Dievas nebūtų Kvatrenybė, o Trejybė. Kaip racionalioji siela ir kūnas sudaro vieną žmogų, taip Dievas ir žmogus sudaro vieną Kristų“ (Epist. 165, 2). Todėl Teodosijus Jaunesnysis išmintingai pasielgė, įsakydamas, kad Augustinas, su visa pagarba, būtų pakviestas dalyvauti Efeso Susirinkime, kuris sunaikino Nestorijaus ereziją: tačiau netikėta mirtis užkirto Augustinui kelią sujungti savo stiprų ir galingą balsą su kitų ten buvusių Tėvų balsais, smerkiant eretiką, kuris išdrįso, taip sakant, padalinti Kristų ir neigti Švenčiausiosios Mergelės dieviškąją motinystę. Taip pat nenorime praleisti progos, nors ir trumpai, paminėti, kad Augustinas ne kartą aiškiai iškėlė Kristaus karališkąjį orumą, kurį Mes pabrėžėme ir pasiūlėme tikinčiųjų garbinimui enciklikoje „Quas primas“, paskelbtoje Šventųjų Metų pabaigoje: tai taip pat matyti iš jo raštų pamokų, kurias Mums patiko įtraukti į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Karaliaus šventės liturgiją.
Nėra turbūt tokio, kuris nežinotų, kaip jis, aprėpdamas vienu žvilgsniu visą pasaulio istoriją, remdamasis tiek nuolatiniu Biblijos skaitymu, tiek to meto žmogaus mokslais, savo puikiausioje knygoje „Apie Dievo Miestą“ nuostabiai aptaria dieviškąją apvaizdą, valdant visus dalykus ir įvykius. Su savo giliu įžvalgumu jis mato ir išskiria, žmogaus visuomenės pažangoje ir vystymesi, du miestus, įkurtus ant „dviejų meilių: būtent žemiškosios meilės sau iki Dievo niekinimo ir dangiškosios meilės Dievui iki savęs niekinimo“ (De Civitate Dei, XIV, 28); pirmasis – Babilonas, antrasis – Jeruzalė; kurie „yra kartu susimaišę ir taip susimaišę eina nuo žmogaus giminės pradžios iki pasaulio pabaigos“ (De Civitate Dei, XVIII, 54); tačiau ne su vienodu rezultatu, nes ateis diena, kai Jeruzalės piliečiai bus pašaukti amžinai viešpatauti su Dievu, o Babilonos sekėjai turės amžinai atgailauti už savo nedorybes kartu su demonais. Taip Augustino tyrinėjančiam protui žmogaus visuomenės istorija atrodo kaip paveikslas, vaizduojantis nesiliaujantį Dievo meilės išliejimą į mus, kuris skatina dangiškojo miesto, jo įkurto tarp pergalių ir vargų, augimą, taip, kad net žemiškojo miesto kvailystės ir perviršiai tarnautų jo pažangai, kaip parašyta: „tiems, kurie myli Dievą, pašauktiems pagal Jo planą, viskas išeina į gera“ (Rom 8, 28). Todėl kvaili ir neišmintingi yra visi tie, kurie pasaulio amžių eigą laiko tik aklosios fortūnos žaidimu, tarsi ji būtų vien valdoma galingųjų godumo ir ambicijų, ar kaip nesiliaujantis dvasios postūmis tenkinti žmogaus jėgas, skatinti menų pažangą, siekti gyvenimo patogumų; tuo tarpu, priešingai, šie natūralūs įvykiai turi tarnauti tik Dievo Miesto augimui, tai yra evangelinės tiesos plėtrai ir sielų išganymo siekiui pagal paslaptingus, tačiau visada gailestingus To, „kuris stipriai siekia nuo vieno galo iki kito ir viską švelniai tvarko“ (Išm 8, 1), planus. Ir šiek tiek pabrėždami šį klausimą dar pasakysime, kad Augustinas norėjo įspausti žymę ar veikiau įdeginti pagoniškų graikų ir romėnų nedorybes; jų religiją kai kurie mūsų laikų lengvabūdiški ir ištvirkę rašytojai, atrodo, beveik trokšta, laikydami ją puikia dėl grožio, harmonijos ir malonumo. Jis, gerai žinodamas, kaip jo amžininkai nelaimingai gyveno pamiršę Dievą, ne kartą su kandžiais žodžiais, kartais su pasipiktinimo frazėmis primena visa, kas žiauraus, kvailo, baisaus ir gašlaus, demonų veikimu, įsiskverbė į žmonių papročius per klaidingą dievų kultą. Niekas negalėtų apsigauti, tikėdamasis rasti išganymą tame apgaulingame žemiškojo miesto tobulumo ideale: juk nėra žmogaus, kuris sugebėtų jį įgyvendinti savyje, o jei ir sugebėtų, nepasiektų nieko daugiau, kaip tik tuščios ir trumpalaikės šlovės skonį. Augustinas gyrė senovės romėnus, nes „jie iškėlė viešąjį interesą, tai yra valstybės, aukščiau už privačius, nutildydami savo godumą, prisidėjo prie viešojo iždo ir savo noru rūpinosi tėvynės poreikiais: sąžiningi ir dorovingi žmonės, pagal tuo metu galiojančius įstatymus, naudojo visas šias priemones tikruoju keliu, kad pasiektų garbę, valdžią ir šlovę; buvo gerbiami beveik visose tautose; ir pavergė daug tautų imperijos įstatymams“ (De Civitate Dei, V, 15). Tačiau, kaip jis netrukus priduria, su tokiomis ir tiek daug pastangų ką jie kada nors pasiekė, „jei ne tą tuščią ir bevertę žmogaus šlovės puikybę, į kurią telpa visas atlygis tiems, kurie degė godumu ir pradėjo įnirtingus karus dėl jos?“ (De Civitate Dei, V, 15). Iš to neseka, kad laimingi pasiekimai ir pati imperija, kuriomis mūsų Kūrėjas naudojasi pagal slaptus savo apvaizdos planus, būtų privilegija, skirta tik tiems, kurie nesirūpina Dangiškuoju Miestu. Juk Dievas „taip gausiai apdovanojo imperatorių Konstantiną, kuris nešaukė demonų, o garbino tikrąjį Dievą, tiek laikinų dovanų, kokių niekas nedrįstų trokšti“ (De Civitate Dei, V, 25); ir suteikė klestinčią sėkmę bei nesuskaičiuojamas pergales Teodozijui, kuris, kaip sakoma, „džiaugėsi labiau priklausydamas Bažnyčiai nei žemiškajai imperijai“ (De Civitate Dei, V, 26), ir, Ambraziejaus papeiktas dėl Tesalonikos skerdynių, „atliko atgailą taip, kad tauta, melsdamasi už jį, liejo daugiau ašarų matydama pažemintą imperatoriškąją didybę, nei bijojo jo, kai jis nusidėjo siautėdamas“ (De Civitate Dei, V, 26). Dar daugiau, nors šio pasaulio gėrybės dalijamos visiems, geriems ir blogiems, kaip ir nelaimės gali ištikti visus, sąžiningus ir nedorus, negalima abejoti, kad Dievas paskirsto šio gyvenimo gėrybes ir blogybes taip, kaip geriausiai tarnauja amžinajam sielų išganymui ir Dangiškojo Miesto gerovei. Todėl valdovai ir valdytojai, gavę valdžią iš Dievo, kad savo darbais, kiekvienas pagal savo autoriteto ribas, stengtųsi įgyvendinti dieviškosios Apvaizdos planus, bendradarbiaudami su ja, akivaizdžiai neturi niekada, rūpindamiesi piliečių laikina gerove, pamiršti to aukščiausio tikslo, kuris skirtas visiems žmonėms; ir ne tik neturi daryti ar įsakyti nieko, kas galėtų pakenkti teisingumo ir krikščioniškosios meilės įstatymams, bet turi padaryti savo pavaldiniams lengvesnį kelią pažinti ir siekti nepraeinančių gėrybių. „Mes, – sako Hipono Vyskupas, – nelaikome laimingais kai kuriais krikščionių imperatoriais todėl, kad jie ilgai valdė, ramiai mirė, palikdami sostą savo sūnums, nugalėjo valstybės priešus ar sugebėjo išvengti ir sutramdyti maištaujančius pavaldinius. Šiame varginančiame gyvenime tokiomis dovanomis ar paguodomis buvo apdovanoti net kai kurie, garbstantys demonus, kurie nepriklausė, kaip šie, Dievo karalystei. Ir tai dėl dieviškojo gailestingumo, kad tie, kurie tiki Dievu, nesivaikytų šių gėrybių, tarsi jos būtų aukščiausios. Vietoj to, mes vadiname juos laimingais, jei jie valdo teisingai, jei, prisimindami, kad yra žmonės, nesileidžia išdidžiai apsvaigti nuo juos šlovinančių liežuvių ar pernelyg nuolankių pagarbų, jei savo valdžią naudoja dieviškajai didybei tarnauti, ypač plėtojant Jo kultą; jei bijo, myli, gerbia Dievą; jei labiau myli tą karalystę, kur nereikia bijoti varžovų; jei lėti keršyti, lengvai atleidžia; jei naudoja kerštą valdžios ir respublikos gynimo būtinybei, o ne patenkinti priešiškumo neapykantai; jei suteikia atleidimą ne dėl kaltės nebaudžiamumo, o dėl vilties ištaisyti; jei, kai priversti griežtai bausti, kompensuoja švelniu gailestingumu ir dosniomis malonėmis; jei jų geiduliai tuo labiau tramdomi, kuo laisvesni galėtų būti; jei jie renkasi valdyti ydingus geismus, o ne tautas; ir jei visa tai daro ne dėl tuščios šlovės meilės, o dėl amžinosios laimės meilės ir nepraleidžia aukoti savo tikrajam Dievui nuolankumo, gailestingumo ir maldos už savo nuodėmes aukos. Tokius krikščionių imperatorius vadiname laimingais viltimi šioje žemėje, ir jie bus laimingi tikrove, kai ateis amžinoji palaima, kurios laukiame“ (De Civitate Dei, V, 24). Tai krikščioniškojo valdovo idealas, kurio kilnesnio ir tobulesnio negalima rasti; tačiau jo neįgyvendins tas, kuris pasitiki žmogaus išmintimi, dažnai buka pati savaime ir dar dažniau aklina aistrų; bet tik tas, kuris, išmokytas Evangelijos doktrinos, žino, kad jis vadovauja viešajam reikalui pagal dieviškąjį planą, ir kad jis negali to daryti geriausiai ir su laimingu sėkme, jei nėra giliai įsišaknijęs teisingumo jausme, sujungtame su meile ir vidiniu nuolankumu: „Tautų karaliai valdo su imperija, ir tie, kurie jas turi savo valdžioje, vadinami geradariais. Bet ne taip jums, o didžiausias tarp jūsų tebūna kaip mažiausias, ir tas, kuris valdo, tebūna kaip tas, kuris tarnauja“ (Lk 22, 25-26). Todėl labai klysta visi tie, kurie tvarko valstybės sąlygas, visiškai neatsižvelgdami į galutinį žmogaus tikslą ar reguliuotą šio gyvenimo gėrybių naudojimą, kaip ir daugelis kitų, manančių, kad įstatymai, skirti valdyti valstybei ir skatinti žmogaus giminės pažangą, negali būti derinami pagal To, kuris paskelbė: „Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis“ (Mt 24, 35), įsakymus; Kristaus Jėzaus, sakome, kuris norėjo, kad Jo Bažnyčia būtų papuošta ir sustiprinta tokia nuostabia ir nemirtinga konstitucija, kad per dvidešimt amžių trukusios permainos, tiek persekiojimų negalėjo jos sukrėsti ir niekada nesukrės iki pasaulio pabaigos. Kodėl tad tautų valdytojai, rūpindamiesi savo piliečių gerove ir išganymu, turėtų trukdyti Bažnyčios veiklai? Argi jie neturėtų veikiau pasiūlyti jai pagalbą, kiek leidžia aplinkybės? Juk valstybė neturi bijoti Bažnyčios įsikišimo į jos tikslus ir teises; priešingai, krikščionys nuo pat pradžių taip gerbė šias teises, pagal savo Įkūrėjo nurodymą, kad, kentėdami persekiojimus ir mirtį, galėjo teisingai sakyti: „Kunigaikščiai mane persekiojo be priežasties“ (Ps 118, 161).
Šiuo klausimu, kaip įprasta, aiškiai kalbėjo Augustinas: „Kaip krikščionys kada nors pakenkė žemiškosioms karalystėms? Argi jų Karalius uždraudė savo kareiviams teikti ir atlikti tai, kas priklauso žemiškiesiems karaliams? Argi Jis, kai žydai, kurdami prieš Jį šmeižtą, nepasakė: „Atiduokite ciesoriui, kas ciesoriaus, ir Dievui, kas Dievo“ (Mt 22, 21)? Argi Jis pats nemokėjo mokesčio, ištraukdamas jį iš žuvies burnos? Argi Jo pirmtakas, paklaustas šio karalystės kareivių, ką daryti dėl amžinojo išganymo, nesakė: „Nusijuoskite diržą, išmeskite ginklus, palikite savo karalių, kad galėtumėte būti Dievo kareiviais“, bet tarė: „Niekam nedarykite smurto, nieko neapšmeižkite, būkite patenkinti savo atlyginimu“ (Lk 3, 14)? Argi vienas iš Jo kareivių, Jo labai brangus bendražygis, neskelbė savo bendrams ir, galima sakyti, Kristaus tautiečiams: „Kiekvienas žmogus tebūna pavaldus aukštesnėms valdžioms“ (Rom 13, 1)? Ir netrukus: „Atiduokite visiems, ką esate skolingi: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą; niekam nebūkite skolingi, išskyrus vienas kito meilę“ (Rom 13, 7-8). Ir ar Jis neįsakė Bažnyčiai melstis net už tuos pačius karalius? Kokią žalą tad krikščionys jiems padarė? Kokios skolos jie neįvykdė? Kokį žemiškųjų karalių įsakymą krikščionys nevykdė? Taigi žemiškieji karaliai persekiojo krikščionis be priežasties“ (Enarrationes in Psalmos, 124, 7). Be abejo, iš Kristaus mokinių reikalaujama paklusti teisėtiems savo tautos įstatymams, su sąlyga, kad jiems nebus įsakyta ar uždrausta tai, ką Kristaus įstatymas draudžia ar liepia, taip sukeliant konfliktą tarp Bažnyčios ir valstybės. Todėl vargu ar reikia priminti – kaip, mūsų manymu, visada pakankamai pabrėžėme – kad Bažnyčia negali kelti jokios žalos valstybei, priešingai, ji gali suteikti labai daug pagalbos ir naudos. Šiuo klausimu čia nereikia iš naujo cituoti gražių Hipono Vyskupo žodžių, jau pateiktų mūsų naujausioje enciklikoje „Apie krikščionišką jaunimo ugdymą“, ar tų, kuriuos mūsų tiesioginis Pirmtakas Benediktas XV citavo savo enciklikoje „Pacem Dei munus“, kad aiškiau parodytų, jog Bažnyčia visada stengėsi krikščioniškuoju įstatymu suvienyti tautas ir kiekvienu metu skatino visa, kas galėjo užtikrinti žmonėms teisingumo, meilės ir bendros taikos gėrybes, kad jos siektų „tam tikros vienybės, kuri gimdo klestėjimą ir šlovę“. Be to, aprašęs pagrindinius dieviškojo valdymo bruožus, glaustai aptardamas klausimus, susijusius su Bažnyčia ir valstybe, Augustinas nesustoja, bet eina toliau, labai subtiliai tyrinėdamas ir kontempliuodamas, kaip Dievo malonė, visiškai vidiniu ir paslaptingu būdu, judina žmogaus protą ir valią. Ir kokią galią šioji Dievo malonė turi sieloje, jis pats patyrė nuo tos akimirkos, kai Milane, nuostabiai perkeistas, pastebėjo, kad išsklaido visas abejonės tamsas. „Kokia saldi, – sakė jis, – man staiga tapo malonumų netektis! Jei anksčiau bijojau juos prarasti, dabar džiaugiausi juos palikdamas. Tu juos atitraukei nuo manęs, Tu, tikroji ir aukščiausia saldumo versmė, Tu juos atitraukei ir įėjai jų vieton, saldesnis už visus malonumus, bet ne kūnui ir kraujui; šviesesnis už bet kokią šviesą, bet intymesnis už bet kokią paslaptį; aukštesnis už bet kokią garbę, bet ne išdidiesiems“ (Confessiones, IX, 1). Tuo tarpu Hipono Vyskupas laikė Šventąjį Raštą, ypač apaštalo Pauliaus laiškus (kuris taip pat nuostabiai buvo anksčiau atvestas sekti Kristų), savo mokytoja ir vadove, laikėsi tradicinės doktrinos, perduotos jam šventų asmenų, ir katalikų tikinčiųjų jausmo; ir su vis karštesniu uolumu kovojo prieš pelagianistus, kurie įžūliai tvirtino, kad Jėzaus Kristaus žmogaus Atpirkimas neturi jokios veiksmingumo; galiausiai, apšviestas dieviškosios dvasios, daugelį metų tyrinėjo žmogaus giminės žlugimą, įvykusį po pirmųjų tėvų nuopuolio, Dievo malonės ir laisvos valios santykius bei klausimus, vadinamus predestinacijos klausimais. Ir jis tyrinėjo su tokiu subtilumu ir sėkme, kad, vėliau vadinamas „Malonės Daktaru“, padėjo, įkvėpdamas, visiems kitiems vėlesnių amžių katalikų rašytojams ir tuo pačiu užkirto kelią klaidoms šiais sudėtingiausiais klausimais, kad jie neklystų nei vienu, nei kitu kraštutinumu: nei mokytų, kad puolusiame žmoguje, praradusiame pirminį vientisumą, laisva valia yra tik tuščias žodis, kaip patiko pirmiesiems reformatoriams ir jansenistams; nei kad dieviškoji malonė suteikiama ne dovanai ir negali visko, kaip svajojo pelagianistai. Tačiau, pateikdami keletą praktinių svarstymų, tinkamų mūsų laikų žmonėms vaisingai apmąstyti, akivaizdu, kad Augustino skaitytojai nebus įtraukti į labai žalingą XVIII a. paplitusią klaidą, būtent, kad natūralūs valios polinkiai niekada nėra pavojingi ar suvaldomi, nes visi yra geri. Iš šio klaidingo principo kilo tiek tie ugdymo metodai, neseniai mūsų enciklikoje „Apie krikščionišką jaunimo ugdymą“ pasmerkti, kurie pasiekia tokias kraštutinybes, kad, pašalinus bet kokį lyčių atskyrimą, nenaudojama jokia atsarga prieš vaikų ir jaunuolių kylančias aistras; tiek ta laisvė rašyti ir skaityti, siekti ir lankytis spektakliuose, kuriuose slypi klastingi pavojai nekaltybei ir skaistybei, ir, kas dar blogiau, pražūtingi nuopuoliai; tiek ta nepadori aprangos mada, kurios išnaikinimui krikščionės moterys niekada negali dirbti pakankamai. Juk mūsų Daktaras moko, kad žmogus po pirmųjų tėvų nuodėmės nebėra toje vientisumo būsenoje, kurioje buvo sukurtas, kai, ja džiaugdamasis, lengvai ir greitai buvo skatinamas teisingai veikti; bet dabartinėje mirtingo gyvenimo būsenoje būtina, kad jis priešintųsi ir valdytų blogas aistras, kurios jį traukia ir vilioja, pagal Apaštalo žodžius: „Matau savo nariuose kitą įstatymą, kuris priešinasi mano proto įstatymui ir daro mane nuodėmės įstatymo, esančio mano nariuose, vergu“ (Rom 7, 23). Augustinas puikiai komentavo šį klausimą savo tautai: „Kol gyvename čia, broliai, taip yra; taip ir mes, jau seni šioje kovoje, turime mažiau priešų, bet vis dėlto jų turime. Tam tikra prasme mūsų priešai pavargo dėl mūsų amžiaus, bet net ir taip pavargę jie nenustoja trikdyti senatvės ramybės įvairiais blogais polinkiais. Jaunų žmonių kova yra aršesnė; mes ją pažįstame; per ją praėjome… Juk kol nešiojate mirtingą kūną, nuodėmė kovoja prieš jus; bet tegul ji nevaldo. Ką reiškia nevaldo? Kad nereikia paklusti jos geismams. Jei pradedate paklusti, ji valdo. O ką reiškia paklusti, jei ne paversti savo narius neteisybės įrankiais nuodėmei? Nenori paversti savo narių neteisybės įrankiais nuodėmei. Dievas davė tau galią valdyti savo narius per savo Dvasią. Kyla prigimtis; tu suvaldyk narius; ką gali padaryti jos maištas? Tu suvaldyk narius: nepaversk savo narių neteisybės įrankiais nuodėmei, neapgink savo priešo prieš tave. Valdyk savo kojas, kad jos neitų į neteisėtus dalykus. Kyla prigimtis: tu valdyk narius; sulaikyk rankas nuo bet kokio nusikaltimo; sulaikyk akis, kad jos blogai nematytų, sulaikyk ausis, kad jos noriai neklausytų gašlių žodžių; valdyk visą kūną, valdyk klubus, valdyk viršutines dalis, valdyk apatines. Ką daro prigimtis? Ji moka maištauti, bet laimėti nemoka. Dažnai maištaudama be naudos, ji išmoksta ir nebemaištauti“ (Sermo 128, 8).
Jei šioje kovoje apsirengiame išganymo ginklais, pradėję susilaikyti nuo nuodėmės, pamažu nuraminę priešų įkarštį ir susilpninę jų jėgas, galiausiai skrisime į tą taikos karalystę, kur triumfuosime su begaliniu džiaugsmu. Jei nugalėsime tarp tiek kliūčių ir kovų, tai turėsime priskirti Dievo malonei, kuri viduje apšviečia protą ir stiprina valią; Dievo malonei, kuris, mus sukūręs, gali savo išminties ir galios lobiais uždegti mūsų sielą meile ir visiškai ją užpildyti. Todėl pagrįstai Bažnyčia, per sakramentus dalijanti mums malonę, vadinama šventa, nes ji ne tik užtikrina, kad kiekvienu metu daugybė žmonių glaudžiai susivienytų su Dievu ir tame išliktų, bet dar daugiau jų, savo vadovavimu ir nenugalima dvasios didybe, pakelia į tobulą gyvenimo šventumą, į didvyriškus darbus. Argi ne kasmet auga kankinių, mergelių, išpažinėjų, kuriuos ji siūlo savo vaikų susižavėjimui ir sekimui, skaičius? Argi ne gražiausi herojiškos dorybės, skaistumo ir meilės žiedai, kuriuos Dievo malonė persodina iš žemės į dangų? Tik tie, kurie priešinasi dieviškiesiems įkvėpimams ir netinkamai naudojasi savo laisve, lieka ir merdi savo prigimtinėje silpnybėje. Taip pat Dievo malonė neleidžia mums nusivilti dėl niekieno išganymo, kol jis gyvena, ir mes visi kasdien tikimės didesnių meilės augimų. Šioje malonėje slypi nuolankumo pagrindas, nes kuo tobulesnis žmogus, tuo labiau jis turi prisiminti šiuos žodžius: „Ką turi, ko nebūtum gavęs? O jei gavai, kodėl giriesi, tarsi nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7); ir jis negali nebūti dėkingas Tam, kuris „silpniesiems suteikė šią jėgą, kad, Jo pagalba, jie būtų nenugalimi norėdami to, kas gera, ir nenugalimi nenorėdami to palikti“ (De Correptione et Gratia, 12). Ir labai geranoriškas Jėzus Kristus mus skatina prašyti Jo malonės dovanų: „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Juk kiekvienas, kuris prašo, gauna; kas ieško, randa; ir tam, kuris beldžia, atidaroma“ (Mt 7, 7-8). Net ir ištvermės dovana „gali būti išmelsta malda“ (De Dono Perseverantiae, 23). Todėl bažnyčiose niekada nesiliauja privati ir vieša malda: „Ir kada gi Bažnyčioje nebuvo meldžiamasi už netikinčiuosius ir jos priešus, kad jie įtikėtų? Kada gi tikintysis, turėjęs netikintį draugą, giminaitį, sutuoktinį, neprašė Viešpaties, kad jis turėtų širdį, paklusnią krikščionių tikėjimui? Ir kas gi neprašė sau ištvermės Viešpatyje?“ (De Dono Perseverantiae, 23). Taigi, Gerbiami Broliai, šventojo Malonės Daktaro globai, melskite Dievą, ir tegul kartu su jumis meldžiasi jūsų dvasininkija ir tauta, ypač už tuos, kuriems trūksta katalikų tikėjimo ar kurie nuklydo iš teisingo kelio; ir su didžiausiu rūpesčiu užtikrinkite, kad šventai būtų ugdomi tie, kurie pasirodo tinkami ir pašaukti kunigystei, nes jie vieną dieną, kiekvienas pagal savo pareigas, taps dieviškosios malonės dalintojais.
Posidijus, pirmasis Augustino gyvenimo rašytojas, jau tada teigė, kad „daug daugiau naudos galėjo gauti tie, kurie girdėjo jį kalbant ir matė jį Bažnyčioje, ypač tie, kurie pažinojo jo elgesį tarp žmonių. Nes jis buvo ne tik raštvedys, išmokytas dangaus karalystėje, kuris iš savo lobyno ištraukia naujus ir senus dalykus; pirklys, radęs brangų perlą, jį nusipirkęs pardavęs viską, ką turėjo; bet ir vienas iš tų, apie kuriuos parašyta: Taip kalbėkite ir taip darykite; ir apie kuriuos Išganytojas sako: Kas taip darė ir taip mokė žmones, tas bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje“ (Vita Augustini, 31). Todėl, pradedant nuo pirmosios visų dorybių, mūsų Augustinas taip troško ir ieškojo Dievo meilės, atsisakydamas visko kito, taip atkakliai ją savyje augino, kad pagrįstai vaizduojamas su liepsnojančia širdimi rankoje. Ir kas, bent kartą skaitęs „Išpažinimus“, galėtų pamiršti tą pokalbį, kurį sūnus turėjo su motina prie Ostijos namo lango? Argi šios scenos aprašymas nėra toks gyvas ir švelnus, kad atrodo, jog matome Augustiną ir Moniką, susitelkusius į dangaus dalykų kontempliaciją? „Kalbėjomės dviese labai saldžiai, – rašo jis, – ir, pamiršę praeitį, žvelgdami į ateitį, tarpusavyje svarstėme Tiesos, kuri esi Tu, akivaizdoje, kokia turėtų būti šventųjų amžinasis gyvenimas, kurio akis nematė, ausis negirdėjo, žmogaus protas nesuvokė. Bet su atvira širdies burna troškome gerti iš Tavo viršutinių vandenų, gyvenimo šaltinio, kuris yra Tavyje, kad, jo apšlakstyti, pagal mūsų gebėjimus galėtume kažkaip suvokti tokį didį dalyką… Ir taip kalbėdami, trokšdami to gyvenimo, mes jį šiek tiek palietėme visu širdies polėkiu, atsidusome ir ten palikome tarsi įkalintas dvasios pirmienas, grįždami prie savo balso garso, kur žodis turi pradžią ir pabaigą. Bet kas gi panašu į Tavo Žodį, mūsų Viešpatį, kuris egzistuoja savyje, niekada nesensta ir viską atnaujina?“ (Confessiones, IX, 10). Ir tokie proto ir širdies pagavimai jo gyvenime nebuvo neįprasti. Nes kiekvieną laisvą akimirką, atitrūkęs nuo kasdienių pareigų ir vargų, jis mąstė apie jam taip gerai pažįstamus Šventuosius Raštus, semdamasis iš jų malonumo ir tiesos šviesos; mintimis ir jausmais jis kilo į aukštą skrydį nuo Dievo darbų ir begalinės Jo meilės mums misterijų, pamažu, iki pačių dieviškųjų tobulumų, ir juose tarsi pasinerdavo, kiek jam leido gausi antgamtinės malonės dovana.
„Ir dažnai prie to grįžtu, – atrodo, kad jis mums kalba, tarsi pasitikėdamas, – tai mane džiugina, ir kai galiu atsipalaiduoti nuo būtinų užsiėmimų, į šį džiaugsmą slepiuosi. Ir visuose šiuose dalykuose, kuriuos tyrinėju, konsultuodamasis su Tavimi, nerandu saugios vietos savo sielai, išskyrus Tavyje, kur susirenka mano išsklaidytos dalys, ir niekas iš manęs nenutolsta nuo Tavęs. Ir kartais Tu įvedi mane į labai neįprastą jausmą, į kažkokį nežinomą saldumą, kuris, jei pasiektų manyje pilnatvę, nežinau, kas tai būtų, bet tikrai nebebūtų šis gyvenimas“ (Confessiones, X, 40). Todėl jis šaukė: „Vėlai Tave pamilau, o groži, toks senas ir toks naujas! Vėlai Tave pamilau“ (Confessiones, X, 27). Ir kaip švelniai jis kontempliavo Kristaus gyvenimą, kurio panašumą stengėsi kasdien tobuliau atspindėti savyje, atsakydamas meile į meilę, ne kitaip, kaip pats patarimu ragino mergeles: „Tegul Jis, kuris už jus buvo prikaltas prie kryžiaus, visiškai įsitvirtina jūsų širdyse!“ (De Sancta Virginitate, 54). Degdamas vis karštesne Dievo meile, jis padarė neįtikėtiną pažangą visose kitose dorybėse.
Negalima nesistebėti, kaip toks žmogus – kuris dėl išskirtinio proto ir šventumo buvo visų gerbiamas, šlovinamas, konsultuojamas ir klausomas – savo viešiems raštams ir laiškuose visų pirma rūpinosi, kad jam skirtos pagyros būtų nukreiptos į visų gėrybių autorių, tai yra Tam, kuriam vieninteliam jos priklausė, ir skatino kitus, išlaikydamas tiesą, juos girti. Be to, jis rodė didžiausią pagarbą savo vyskupystės kolegoms, ypač tiems, kurie jį pralenkė savo iškilumu, kaip Kiprijonas, Grigalius Nazianzenas, Hilarijus, Jonas Auksaburnis, ir Ambraziejus, jo tikėjimo mokytojas, kurį jis gerbė kaip tėvą ir kurio mokymus bei pavyzdžius dažnai prisimindavo. Tačiau ypač jame spindėjo, kaip neatskiriama nuo Dievo meilės, uolumas sieloms, ypač toms, kurias jis turėjo valdyti pagal pastoracinės pareigos įsipareigojimą.
Nuo tada, kai Dievas jį taip įkvėpė, ir vyskupo Valerijaus pasitikėjimu bei tautos pasirinkimu jis buvo pirmiausia įšventintas kunigu, o vėliau pakeltas į Hipono katedrą, jis visas pastangas skyrė savo kaimenei vesti į dangiškąją laimę, tiek maitindamas ją sveika doktrina, tiek saugodamas nuo vilkų puolimų. Sujungdamas stiprybę su meile klystantiems, jis kovojo su erezijomis, įspėjo tautą apie to meto manichėjų, donatistų, pelagianistų, arijonų naudojamas apgaules; ir šiuos jis taip paneigė, kad ne tik sustabdė jų klaidingų doktrinų plitimą ir sugrąžino jų suklaidintas sielas, bet ir atvertė juos į katalikų tikėjimą. Todėl jis visada buvo pasirengęs disputuoti net viešai, turėdamas visišką pasitikėjimą dieviškąja pagalba, tiesos jėga ir dorybe bei tautos tvirtybe; ir kai jam būdavo atnešami eretikų raštai, nedelsdamas juos vienas po kito paneigdavo, nesileisdamas erzinti ar atitraukiamas nei jų nuomonių banalumu, nei jų išsisukinėjimais, nei jų užsispyrimu ar įžeidimais. Vis dėlto, nors taip uoliai kovojo už tiesą, jis niekada nenustojo melsti Dievo šių priešų ištaisymo, elgdamasis su jais geranoriškai ir krikščioniška meile; ir iš jo raštų matyti, kokiu nuolankumu ir įtikinimo jėga jis su jais kalbėjo: „Tegul siautėja prieš jus tie, kurie nežino, kokiu vargu atrandama tiesa ir kaip sunku išvengti klaidų. Tegul siautėja prieš jus tie, kurie nežino, kaip reta ir sunku pakilti virš kūniškų fantazijų į pamaldžios sielos ramybę… Tegul siautėja prieš jus ir tie, kurie niekada nebuvo suklaidinti tokios klaidos, kokia jie mato jus esant. Aš, kuris po ilgo ir sunkaus vargo pagaliau sugebėjau suprasti, kas yra ta tikroji tiesa, kuri suvokiama be tuščių pasakų mišinio…; aš, kuris galiausiai visas tas fantazijas, kuriomis jūs ilgai buvote įsipainioję ir suvaržyti, uoliai tyrinėjau, atidžiai klausiausi, neapgalvotai tikėjau, karštai įtikinėjau kiek galėjau, ir atkakliai bei drąsiai gyniau prieš kitus, tikrai negaliu siautėti prieš jus, bet turiu jus dabar pakęsti, kaip tada pakentėjau save patį, ir elgtis su jumis taip pat kantriai, kaip mano artimieji elgėsi su manimi, kai įniršęs ir aklas klaidžiojau sekdamas jūsų dogmomis“ (Contra Epistulam Manichaei, 2).
Todėl Hipono Vyskupas, savo meile religijai, nuolatine darbštumu ir širdies gerumu, kaip galėjo likti nusivylęs ar nesėkmingas? Taip manichėjai buvo atvesti į Kristaus avidę, donatistų schizma baigėsi, o pelagianistai buvo visiškai sutriuškinti, tad, Augustinui mirus, Posidijus galėjo apie jį rašyti: „Tas įsimintinas žmogus, pagrindinis Viešpaties kūno narys, visada buvo rūpestingas ir labai budrus dėl visuotinės Bažnyčios gerovės. Ir Dievas jam leido dar šioje gyvenime džiaugtis savo darbų vaisiais, pirmiausia vienybe ir tobula taika Hipono Bažnyčioje ir teritorijoje, kuriai jis daugiausia vadovavo; vėliau, matydamas, kaip kitose Afrikos dalyse, jo paties rūpesčiu ir tų kunigų, kuriuos jis ten paskyrė, Viešpaties Bažnyčia laimingai sužydėjo ir dauginosi, džiaugdamasis, kad tie manichėjai, donatistai, pelagianistai ir pagonys didžiąja dalimi išnyko ir prisijungė prie Dievo Bažnyčios. Jis džiūgavo ir exultavo dėl pažangos, kurią skatino, ir visų gerų žmonių uolumo; šventai ir gailestingai toleravo brolių drausmės trūkumus ir aimanavo dėl nedorėlių, tiek tų, kurie buvo Bažnyčioje, tiek tų, kurie buvo už jos ribų, nuolat džiaugdamasis, kaip sakiau, Viešpaties laimėjimais ir liūdėdamas dėl nuostolių“ (Vita Augustini, 31). Jei sprendžiant didžiuosius Afrikos ir net visuotinės Bažnyčios reikalus jis buvo stiprios ir nenugalimos dvasios, savo kaimenei jis buvo, labiau nei bet kas kitas, rūpestingas ir geranoriškas tėvas. Jis dažnai pamokslavo tautai, dažniausiai komentuodamas tekstus iš Psalmių, Jono Evangelijos, Pauliaus Laiškų, paprasta ir prieinama forma, tinkama net kukliausiems ir paprasčiausiems žmonėms, ar sėkmingai taisydamas piktnaudžiavimus ir ydas, įsiskverbusias tarp Hipono piliečių, ir labai stengėsi, ilgai dirbdamas, ne tik sutaikyti nusidėjėlius su Dievu, padėti vargšams ir užtarti kaltuosius, bet ir išspręsti ginčus bei nesutarimus, kylančius tarp tikinčiųjų dėl pasaulietinių dalykų; ir nors skundėsi dėl išsiblaškymo ir išsekimo, kurį tai jam kainavo, vis dėlto meilės vyskupiškajai pareigai jis iškėlė aukščiau pasibjaurėjimo pasaulio reikalais. Ši meilė ir dvasios didybė ypač spindėjo paskutiniame kritiniame momente, kai vandalai, niokojantys Afriką, nepagailėjo nei kunigiškojo orumo, nei šventų vietų. Kai kurie vyskupai ir kunigai dvejojo, kokios laikysenos laikytis tarp tiek daug ir tokių sunkių nelaimių, šventasis senolis, paklaustas vieno iš jų, aiškiai atsakė, kad jokiam kunigui nevalia palikti savo posto, kad ir kas benutiktų, nes tikintieji negali likti be šventojo tarnavimo: „Kaip negalvoti, – sakė jis, – kai ateina toks kraštutinis pavojų sunkumas ir nėra jokios išsigelbėjimo galimybės, kokia minia paprastai plūsta į bažnyčią, vyrai ir moterys, visų amžių žmonės, vieni prašydami krikšto, kiti – sutaikinimo, dar kiti – atgailos taikymo, ir visi ieško paguodos bei sakramentų šventimo ir dalijimo? Jei trūksta šventųjų tarnų, kokia didžiulė žala ištinka tuos, kurie palieka šį pasaulį neiš naujo gimę ar neatleisti! Ir koks sunkus sielvartas jų giminaičiams ir draugams, kurie neturės jų su savimi amžinojo gyvenimo ramybėje! Kokios aimanos iš visų, ir kokie keiksmai iš kai kurių kiltų dėl šventųjų tarnų ir šventų tarnysčių nebuvimo! Matai, ką daro baimė dėl laikinų blogybių ir kokį liūdną amžinų blogybių mainą ji atneša! Kai šventieji tarnai yra savo vietoje, jie teikia pagalbą visiems pagal jėgas, kurias Dievas jiems suteikia; vieni krikštijami, kiti sutaikinami, niekas nelieka be Kristaus Kūno bendrystės; visi paguodžiami, ugdomi, raginami melsti Dievą, kuris gali išsklaidyti visus bijomus blogius; ir visi pasirengę bet kokiam įvykiui, kad, jei šis taurė negali praeiti, jie paklustų To valiai, kuris negali norėti nieko blogo“ (Epist. 228, 2).
Ir jis užbaigė taip: „Kas bėga, kad Kristaus kaimenei trūktų dvasinio maisto, kuriuo ji gyvena, yra samdinys, kuris mato ateinantį vilką ir bėga, nes jam nerūpi avys“ (Epist. 228, 3). Be to, Augustinas patvirtino savo įspėjimus pavyzdžiu; nes, kai barbarai apgulė miestą, kuriame buvo jo vyskupo sostas, didžiadvasis ganytojas liko su savo tauta ir ten atidavė sielą Dievui.
Ir dabar, pridėdami tai, ko, atrodo, dar reikalauja išsamesnis Augustino pagyrimas, pasakysime, kaip liudija istorija, kad Šventasis Bažnyčios Daktaras, kuris Milane matė „už miesto sienų, Ambraziejaus remiamą ir maitinamą šventųjų prieglaudą“ (Confessiones, VIII, 6), ir netrukus po motinos mirties Romoje sužinojo apie „daugelį vienuolynų… ne tik vyrų, bet ir moterų“ (De Moribus Ecclesiae Catholicae, 33), vos tik išsilaipino Afrikos krantuose, sumanė skatinti sielas tobulėti ir siekti šventumo vienuoliniame gyvenime, ir savo žemėje įkūrė vienuolyną, kuriame „atsisakęs visų pasaulio rūpesčių, gyveno Dievui beveik trejus metus kartu su tais, kurie prie jo prisijungė, pasninkaudamas, melsdamasis ir darydamas gerus darbus, dieną ir naktį mąstydamas apie Dievo įstatymą“ (Sermo 355, 2). Pakeltas į kunigystę, jis tuoj pat Hipone, netoli bažnyčios, įsteigė kitą vienuolyną „ir pradėjo gyventi su Dievo tarnais pagal apaštalų laikų būdą ir taisyklę, kad ypač niekas toje bendruomenėje neturėjo turėti nieko savo, bet viskas buvo bendra, ir kiekvienam buvo dalijama pagal poreikį“ (Vita Augustini, 5). Pakeltas į vyskupo orumą, nenorėdamas atsisakyti bendro gyvenimo naudos ir tuo pačiu norėdamas palikti vienuolyną atvirą visiems Hipono Vyskupo lankytojams ir svečiams, jis įsteigė savo vyskupo namuose dvasininkų vienuolyną su tokia taisykle: atsisakę šeimos turtų, jie gyveno bendruomenėje, toli nuo pasaulio pagundų ir prabangos, bet ne pernelyg griežtu ar sunkiu gyvenimo būdu, tuo pačiu vykdydami meilės pareigas Dievui ir artimui. Vienuolėms, kurias valdė jo sesuo, gyvenančioms netoli, jis davė nuostabią taisyklę, kupiną išminties ir saiko, pagal kurią ir šiandien vadovaujasi daugelis abiejų lyčių religinių šeimų, ne tik vadinamųjų augustinionų, bet ir kitų, kurios iš savo įkūrėjo gavo tą pačią taisyklę, papildytą specifinėmis konstitucijomis. Šiais tobulos gyvenimo profesijos, atitinkančios evangelinius patarimus, sėklomis, pasėtomis tėvynėje, jis ne tik tapo labai nusipelnęs krikščionių Afrikai, bet ir visai Bažnyčiai, kuriai iš šios kariuomenės per metus, ir net dabar, atėjo tiek naudos ir augimo. Taigi, dar gyvam Augustinui, iš šio iškilaus darbo jau buvo kilę labai paguodžiantys vaisiai. Posidijus pasakoja, kad jo, kaip Tėvo ir įstatymų leidėjo, prašomas iš visur, didelis skaičius vienuolių jau buvo pasklidęs visur, steigdami naujus vienuolynus ir padėdami savo mokymu bei šventumo pavyzdžiu Afrikos bažnyčioms, visur nešdami liepsną, uždegtą iš centro. Šios nuostabios religinio gyvenimo žydėjimo, taip visiškai atitikusio jo troškimus, Augustinas galėjo pagrįstai džiaugtis, kaip rašė: „Aš, kuris tai rašau, karštai mylėjau tą tobulumą, apie kurį Viešpats kalbėjo turtingam jaunuoliui: Eik, parduok viską, ką turi, ir atiduok vargšams, ir turėsi lobį danguje; ateik ir sek mane; taip karštai jį mylėjau, ir ne savo jėgomis, bet Jo malonės pagalba taip padariau. Kad nebuvau turtingas, tai nesumažina mano nuopelnų; nes ir patys apaštalai, kurie pirmieji tai padarė, nebuvo turtingi; kas palieka tai, ką turi, ir tai, ko trokšta turėti, palieka visą pasaulį. Kiek aš pasiekiau šiuo tobulumo keliu, žinau geriau už bet kurį kitą žmogų, bet Dievas žino geriau už mane. Ir šiam gyvenimo tikslui, kiek galiu, raginu kitus, ir Viešpaties vardu turiu bendražygių, kuriuos mano tarnystė ten atvedė“ (Epist. 157, 39). Taip ir šiandien norėtume, kad visoje žemėje atsirastų daug, panašių į šventąjį Daktarą, „skaistaus patarimo sėjėjų“, kurie, išmintingai, bet tvirtai ir atkakliai, skatintų religinį ir kunigišką gyvenimą, žinoma, pasirinktą pagal dieviškąjį pašaukimą, kad veiksmingiau būtų užkirstas kelias krikščioniškosios dvasios silpnėjimui ir papročių vientisumo žlugimui.
Mes paminėjome, Gerbiami Broliai, šventojo, kuris savo aštriausiu protu, mokslo gausa ir gilumu, nepaprastu šventumu, nenugalima katalikų tiesos gynyba vargiai turi lygių ar labai nedaug tokių, kurie galėtų su juo lygintis tarp visų, iki šiol klestėjusių nuo žmogaus giminės pradžios, darbus ir nuopelnus. Ir anksčiau citavome keletą jo pagyrėjų; bet kaip nuoširdžiai ir gražiai jam rašė šventasis Jeronimas, jo amžininkas ir labai artimas draugas: „Aš tvirtai nusprendžiau tave mylėti, priimti, gerbti, žavėtis tavimi ir ginti tavo žodžius, tarsi jie būtų mano“ (Epist. 141, 1). Ir dar kartą: „Na, drąsos, tu esi šlovinamas pasaulyje; katalikai tave gerbia ir laiko senojo tikėjimo atkūrėju, ir, kas yra didesnės šlovės ženklas, visi eretikai tavęs nekenčia, ir su tokia pat neapykanta jie bjaurisi ir manimi, tarsi norėdami nužudyti troškimu tuos, kurių negali kardu“ (Epist. 195, 1).
Todėl mums, Gerbiami Broliai, labai rūpi, kad šį penkioliktąjį šventojo mirties šimtmetį, kuris netrukus bus minimas, kaip Mes patys labai noriai prisiminėme šioje enciklikoje, taip ir jūs paminėtumėte tarp savo tautos, kad visi jį pagerbtų, visi stengtųsi jį sekti, visi dėkotų Dievui už malones, kurios per tokį didį Daktarą atėjo Bažnyčiai. Mes gerai žinome, kaip iškili Augustino vaikų bendruomenė eis pirmyn savo pavyzdžiu, kaip ir dera, tuo pat metu religingai saugodama Pavijoje, Šventojo Petro Auksinio Dangaus bažnyčioje, savo Tėvo ir Įstatymų leidėjo pelenus, jai grąžintus mūsų laimingos atminties Pirmtako Leono XIII geranoriškumu. Tikimės, kad ten iš visur gausiai susirinks tikintieji pagerbti jo švento kūno ir pelnyti Mūsų suteiktą atlaidą. Tačiau negalime čia nutylėti, kokią didelę viltį ir lūkestį puoselėjame širdyje, kad netrukus Kartaginoje vyksiantis Tarptautinis Eucharistinis Kongresas atneš garbę Augustinui, be to, kad taps Kristaus, paslėpto po Eucharistinėmis rūšimis, triumfu. Kadangi Kongresas vyksta tame mieste, kur kadaise mūsų šventasis Daktaras nugalėjo eretikus ir sustiprino krikščionių tikėjimą; toje lotyniškoje Afrikoje, kurios senovės šlovės niekada negalima pamiršti jokiais laikais, o ypač tos, kad ji davė Bažnyčiai šį spindintį išminties šviesulį; netoli Hipono, kuriam teko laimė ilgai džiaugtis jo dorybių pavyzdžiu ir pastoraciniu rūpesčiu, tikrai negali būti, kad šventojo Daktaro atminimas ir jo mokymas apie iškilmingą Altoriaus Sakramentą – kurį čia praleidome, nes jis daugeliui jau iš dalies žinomas iš pačios Bažnyčios liturgijos – nebūtų gyvas kongresų dalyvių širdyse, netgi tarsi prieš jų akis. Galiausiai raginame visus krikščionis tikinčiuosius, ypač tuos, kurie susirinks Kartaginoje, šauktis Augustino užtarimo pas dieviškąjį gerumą, kad Jis ateityje suteiktų Bažnyčiai laimingesnių dienų, ir kad visi, išsibarstę tuose plačiuose Afrikos regionuose, tiek vietiniai, tiek užsieniečiai, dar neturintys katalikų tiesos ar nuo mūsų atskirti, priimtų evangelinės doktrinos šviesą, kurią jiems neša mūsų misionieriai, ir skubėtų prisiglausti prie Bažnyčios, mylinčios Motinos, glėbio.
Tuo tarpu, kaip dangaus malonių tarpininkė ir kartu mūsų tėviško geranoriškumo liudijimas, Apaštališkasis Palaiminimas, kurį jums, Gerbiami Broliai, ir visai jūsų dvasininkijai bei tautai teikiame su didžiausia meile Viešpatyje.
Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 1930 m. balandžio 20 d., mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo Velykų šventėje, devintaisiais mūsų Pontifikato metais.
PIJUS XI