Netikėjimas – tai žodis, kuris vienam asocijuojasi su šaltu racionalizmu, kitam – su sąžiningu abejojimu, dar kitam – su maištu prieš Dievą. Teologijoje jis turi konkrečią formuluotę: „incredulitas“ – tai atsisakymas tikėti tuo, ką Dievas apreiškė ir ką Bažnyčia siūlo tikėti. Bet ar visada tai reiškia nuodėmę? O gal kartais tai – skaidrus ieškojimas, o ne sugedusi valia?
Krikščionybė teigia, kad tikėjimas yra dovana, bet ne automatizmas. Tai nėra įgimtas žinojimas, kaip kad gravitacija. Apaštalas Paulius laiške efeziečiams rašė: „Jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą – ir tai ne iš jūsų, bet Dievo dovana.“ Bet dovaną dar reikia priimti. Ir čia prasideda dramatiška žmogaus vidinė scena.
Šv. Augustinas pastebėjo, kad žmogus gali atmesti šviesą, ne todėl, kad jos nėra, o todėl, kad nori būti tamsoje. Tačiau kiti, kaip šv. Tomas Akvinietis, skyrė du tipus netikėjimo: paprastas netikėjimas (kai žmogus nuoširdžiai nežino ar nesupranta, bet ieško) ir piktas netikėjimas (kai žino, bet tyčia atmeta). Pirmasis nėra nuodėmė – tai procesas. Antrasis jau artėja prie sąmoningos dvasinės puikybės.
Biblijoje netikėjimas turi daugiaveidį atspindį. Evangelijose Jėzus dažnai priekaištauja mokiniams: „Mažatikiai, ko jūs bijote?“ – čia netikėjimas artimas baimei ir pasitikėjimo trūkumui. Bet Jėzus taip pat gailestingas – prisiminkime šauksmą: „Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9,24). Čia netikėjimas yra skausminga, bet nuoširdi širdies būsena, ne maištas.
Tuo tarpu Paulius rašė, kad „visa, kas nėra iš tikėjimo – nuodėmė“ (Rom 14,23). Bet šį sakinį reikia skaityti kontekste – jis kalba apie sąžinės veikimą, o ne dogmų atmetimą.
Istoriniai netikėjimo veidai
Antikos pasaulyje netikėjimas buvo dažnai susijęs ne su Dievo neigimu, o su nepritarimu konkretiems kultams. Krikščionys ilgą laiką buvo vadinami netikinčiaisiais, nes neaukojo imperatoriui ir atmetė romėnų dievus. Ironiška – pirmieji krikščionys buvo „ateistai“, nes tikėjo tik vienu nematomu Dievu.
Viduramžiais netikėjimas tapo teologiniu ir politiniu klausimu. Tomas Akvinietis mokė, kad tikėjimas yra proto viršūnė – jei kas nors sąmoningai atmeta Dievo apreiškimą, kai jam jis buvo pateiktas su pakankamu įsitikinimu, jis daro nuodėmę, vadinamą netikėjimo nuodėme iš puikybės. Bet jei netiki dėl nežinojimo, ar augo tarp musulmonų ar pagonių – tuomet Dievas žiūri į širdį.
Renesansas ir Apšvieta įnešė dar kitokią dimensiją – netikėjimas iš kritinio mąstymo. Tokių kaip Volteras ar Spinoza netikėjimas dažnai buvo ne Dievo, o Bažnyčios struktūrų atmetimas. Ar jie nusidėjo? Bažnyčia teigia – jei žmogus nuoširdžiai ieško tiesos, Dievas jį ves.
Modernus netikėjimas – cinizmas ar alkis?
Šiandien netikėjimas turi įvairių formų: agnosticizmas, ateizmas, indiferentizmas. Bet ne visos jos vienodai „nuodėmingos“. Vienas žmogus sako „netikiu“, bet kiekvieną rytą padeda vargšui. Kitas sako „tikiu“, bet vagia iš savo kaimyno. Kieno tikėjimas gyvesnis?
Popiežius Pranciškus dažnai kartoja: „Dievas ne ieško ideologiškai tvarkingo tikėjimo, o gyvo santykio.“ Jis kalba apie vadinamąjį „prakartėlės ateistą“ – žmogų, kuris nežino, kad tiki, bet myli tiesą, gėrį ir žmogų.
Ar tikėjimas gali būti moralinė pareiga?
Kai kurie teologai, ypač moralistai, sako, kad tikėti Dievu yra prigimtinė pareiga, nes tai tarsi atsakas į mums duotą sąžinę ir kūriniją. Šv. Pauliaus žodžiais, „Dievo būties ženklai yra matomi kūrinyje“. Bet ar užtenka gamtos, kad patikėtum asmeniniu Dievu?
Tai veda į didelį klausimą: jei netikėjimas kyla ne iš puikybės, o iš sutrikimo, baimės, sužeistumo – ar Dievas jį mato kaip nuodėmę? Tomas Akvinietis pasakytų: jei žmogus nežino, bet ieško, jis ne nusideda, o jau tiki – bent jau implicitiškai.
Krikščioniškoje tradicijoje buvo ir radikalių pozicijų – kai kurie tvirtino, kad visi, kurie netiki Kristumi, būtinai pasmerkti. Tokios nuomonės šaknys randamos kai kurių Bažnyčios tėvų raštuose, bet nuo Vatikano II Susirinkimo laikų labiau pabrėžiama Dievo gailestingumo horizontas. Bažnyčia dabar teigia, kad tie, kurie be savo kaltės nepažino Evangelijos, bet gyvena pagal sąžinę, taip pat gali būti išgelbėti.
Tačiau kyla klausimas: ar ši atjauta neužgesina tikėjimo reikšmės? Ar nepasakome, kad tikėti nebereikia? Ne. Tikėjimas vis tiek lieka kelias, tiesa ir gyvenimas, kaip sako Kristus. Bet tai kelias, kuris neturi būti primestas, tik siūlomas – kaip kvietimas, ne kaip ultimatumą.
Prisiminkime istoriją apie šv. Pranciškų Asyžietį. Vieną dieną jis sutiko žmogų, kuris atvirai prisipažino, jog netiki Dievu. Pranciškus jam neaiškino dogmų, tik paklausė: „Ar myli grožį? Ar tavo širdis trokšta teisingumo? Ar kada nors esi gailėjęsis?“ Žmogus atsakė: „Taip.“ Tuomet Pranciškus nusišypsojo: „Tu jau jauti Dievą. Tik dar nepažįsti Jo vardo.“