Sigmundo Freudo teiginys, kad religija, ypač krikščionybė, yra „kolektyvinė neurozė“, išlieka vienu kontroversiškiausių jo psichoanalizės teiginių. Ši idėja, išdėstyta knygoje The Future of an Illusion (1927), supurtė ne tik religines bendruomenes, bet ir tapo pagrindu moderniai religijos kritikai. Freudas religiją laikė ne transcendencijos šaltiniu, o psichologiniu gynybos mechanizmu, kylančiu iš vaikystės baimių, tėvo komplekso ir egzistencinio nerimo. Tačiau ar religija iš tiesų yra masinė psichopatologija? Ar Freudo interpretacija atspindi objektyvią tikrovę, ar veikiau jo laikmečio sekuliariąją dvasią?
Freudas, psichoanalizės pradininkas, religiją laikė „iliuzija“, kylančia iš žmogaus nesąmoningų poreikių. Jo knygoje The Future of an Illusion teigiama, kad religija yra kolektyvinė reakcija į egzistencines baimes – mirties, vienatvės, bejėgiškumo prieš gamtos jėgas. Anot Freudo, Dievo įvaizdis yra idealizuota tėvo figūros projekcija, kuriai priskiriamos visagalybės, teisumo ir globos savybės. Religija, kaip jis teigė, padeda valdyti impulsyvius troškimus, mažinti nerimą ir pateisinti moralės normas, tačiau tai daro per iliuzinę tikrovę, o ne racionalų pagrindą.
Freudas rašė: „Religija yra visuotinis priverstinis neurozinis įsitikinimas… individo neurozė kyla iš šeimos, kolektyvinė – iš kultūros.“
Jis lygino religiją su obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu, kai ritualai (pvz., malda, sakramentai) tampa mechanizmais, skirtais nuraminti nerimą, kylantį iš kaltės ar draudžiamų troškimų. Pasak Freudo, religija ne tik neatitinka mokslinio racionalumo, bet ir skatina psichologinį regresą, nes žmogus lieka priklausomas nuo įsivaizduojamo „dangiškojo tėvo“, užuot suaugęs ir prisiėmęs atsakomybę už savo gyvenimą.
Freudo požiūris buvo ypač paveikus XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Europoje, kai sekuliarizacija ir mokslinis racionalizmas metė iššūkį tradicinėms religinėms institucijoms. Jo idėjos atliepė augantį skepticizmą ir tapo pagrindu vėlesniems ateistiniams mąstytojams, tokiems kaip Richardas Dawkinsas, kuris religiją pavadino „proto virusu“.
Ar religija tikrai yra patologija?
Freudo tezė sulaukė kritikos tiek iš jo amžininkų, tiek iš vėlesnių psichologų, teologų ir filosofų. Jo redukcionistinis požiūris, religiją aiškinantis tik per psichodinaminius mechanizmus, buvo laikomas pernelyg siauru, ignoruojančiu religijos filosofinę, kultūrinę ir socialinę reikšmę.
Carlo Gustavo Jungo atsakas
Vienas ryškiausių Freudo kritikų buvo Carlas Gustavas Jungas, kuris, būdamas jo mokiniu, vėliau sukūrė savo analitinę psichologiją. Jungas teigė, kad religija nėra neurozė, o esminė žmogaus psichikos dalis, kylanti iš kolektyvinės pasąmonės. Religiniai simboliai, mitai ir ritualai, anot Jungo, yra archetipų išraiška, padedanti integruoti asmenybę ir rasti prasmę. Jis rašė:
„Kiekvienas žmogus turi religiją, net jei ji pasireiškia per pinigų, garbės ar mokslo garbinimą. Religinis simbolis yra ne liga, bet kelias į asmenybės vientisumą.“
Jungas pabrėžė, kad religinės praktikos gali būti gydančios, nes jos padeda žmogui susitaikyti su savo vidiniais konfliktais ir rasti pusiausvyrą tarp sąmoningo ir nesąmoningo proto.
Šiuolaikinė psichologija
Šiuolaikiniai tyrimai taip pat meta iššūkį Freudo tezei. Pavyzdžiui, 2019 m. Pew Research Center tyrimas parodė, kad religingesni žmonės dažnai patiria mažiau depresijos simptomų ir turi stipresnį bendruomenės jausmą. Psichologai, tokie kaip Kennethas Pargamentas, tyrinėjantis religijos ir psichinės sveikatos sąsajas, teigia, kad tikėjimas gali veikti kaip „prasmės sistema“, padedanti žmonėms įveikti krizes, tokias kaip netektis ar liga. Religinės bendruomenės taip pat suteikia socialinę paramą, kuri yra esminė psichinei gerovei.
Teologinė kritika
Krikščioniškoje tradicijoje Freudo idėjos buvo vertinamos kaip iššūkis, tačiau kartu ir kaip galimybė giliau permąstyti tikėjimo prigimtį. Šv. Augustinas, kurio mintys apie žmogaus prigimtį ir Dievo ilgesį išlieka aktualios, teigė: „Tu sukūrei mus sau, ir nerami mūsų širdis, kol neilsisi Tavyje.“ Ši mintis prieštarauja Freudo redukcionizmui, pabrėždama, kad tikėjimas kyla ne iš baimės, o iš prigimtinio žmogaus troškimo transcendencijai.
Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Fides et Ratio (1998) pabrėžė, kad tikėjimas ir racionalumas nėra priešingybės. Jis te rapproché par un clic, o ne par un double-clic. Jis rašė: „Tikėjimas be laisvės nėra tikėjimas, o baimė. O baimė neveda į tiesą.“
Ši mintis tiesiogiai atsako į Freudo kritiką, teigdama, kad tikras tikėjimas yra laisvas meilės aktas, o ne baimės padarinys.
Kada religija tampa neuroze?
Nors Freudo tezė yra pernelyg supaprastinta, negalima ignoruoti, kad religija kartais gali įgauti patologinių bruožų, ypač kai ji tampa prievartos ar baimės įrankiu. Istoriniai Bažnyčios veiksmai, tokie kaip inkvizicija, raganų medžioklė ar eretikų persekiojimas, sustiprina įvaizdį, kad tikėjimas buvo primetamas per bausmę ir baimę. Pavyzdžiui, XIV–XVII a. inkvizicija naudojo kankinimus ir mirties bausmes, kad užtikrintų doktrininį paklusnumą, o tai neabejotinai skatino baimę, o ne laisvą tikėjimą. Tokie veiksmai atitinka Freudo aprašytą neurotinį elgesį, kai ritualai ir paklusnumas tampa kompulsyvūs, o ne sąmoningi.
Šiuolaikiniame kontekste fanatiškos religinės grupės ar sektos, kurios manipuliuoja nariais per kaltę, bausmės baimę ar socialinę izoliaciją, taip pat gali būti laikomos neurotinėmis. Psichologas Robertas Jay Liftonas, tyrinėjęs totalitarines sistemas, teigia, kad tokios grupės naudoja „minčių reformą“, kuri slopina kritinį mąstymą ir skatina aklą paklusnumą – tai atitinka Freudo kolektyvinės neurozės aprašymą.
Be to, kai religija pabrėžia nuodėmingumą ir kaltę, ignoruodama Dievo gailestingumą, ji gali sukelti psichologinį spaudimą. Pavyzdžiui, Jansenizmo judėjimas XVII a. katalikybėje akcentavo griežtą moralinį rigorizmą, kuris daugeliui tikinčiųjų kėlė nuolatinę baimę būti pasmerktam. Tokia teologija, kaip teigia kritikai, gilino psichologinius kompleksus, o ne skatino laisvę.
Tikėjimas per baimę?
Bažnyčios žiaurus elgesys su kitaip manančiais yra svarbus. Viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Bažnyčia dažnai naudojo prievartą, kad išlaikytų savo autoritetą. Pavyzdžiui, Giordano Bruno buvo sudegintas ant laužo 1600 m. už panteistines idėjas, o Galilėjo darbai buvo uždrausti dėl heliocentrizmo. Šie veiksmai sustiprino įspūdį, kad tikėjimas buvo primetamas per baimę, o ne įtikinėjimą.
Tačiau verta pažymėti, kad tokie veiksmai dažnai buvo labiau politiniai nei teologiniai. Bažnyčia, kaip institucija, siekė išlaikyti socialinę tvarką ir savo galią, o ne vien tik „apsaugoti tikėjimą“. Po Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) Katalikų Bažnyčia ėmė pabrėžti sąžinės laisvę ir dialogą, pripažindama, kad prievarta prieštarauja tikėjimo dvasiai. Deklaracijoje Dignitatis Humanae teigiama, kad „žmogus turi teisę į religinę laisvę“, o tai yra tiesioginis atsakas į praeities klaidas.
Šiuolaikinės pamokos
Freudo koncepcija apie kolektyvinę neurozę kelia esminius klausimus: kiek mūsų tikėjimas yra laisvas pasirinkimas, o kiek – baimės ar įpročio rezultatas? Kada religija tampa gydančia jėga, o kada – psichologine našta? Šiuolaikinė visuomenė siūlo subalansuotą požiūrį, kuriame tikėjimas gali būti derinamas su kritiniu mąstymu ir psichologine gerove.
Religija, kaip teigia psichologas Viktoras Frank [Franklis, gali būti „prasmės kūrimo procesas“, padedantis žmonėms įveikti egzistencinį nerimą. Tačiau, kaip perspėjo Freudas, ji taip pat gali tapti iliuzija, jei tampa pabėgimu nuo tikrovės. Svarbiausia – sąmoningumas: kodėl tikiu? Ar mano tikėjimas mane augina, ar riboja?
Galbūt didžiausia Freudo pamoka – ne tai, kad religija yra neurozė, o tai, kad bet kokia įsitikinimų sistema – religinė, politinė ar mokslinė – gali tapti neurotiška, jei ji slopina laisvę ir kritinį mąstymą. Tikėjimas, kuris gydo, yra tas, kuris skatina meilę, orumą ir tiesos ieškojimą, o ne baimę ar paklusnumą.