Apaštališkasis paraginimas (lot. Exhortatio Apostolica) – tai oficialus Katalikų Bažnyčios dokumentas, kurį skelbia popiežius, siekdamas pateikti pastoracines gaires, padrąsinimus ar įžvalgas tikintiesiems tam tikra tema. Šis dokumentas yra vienas iš popiežiškojo mokymo formų, tačiau jis užima žemesnį hierarchinį lygį nei enciklika ar apaštališkasis konstitucija. Apaštališkasis paraginimas dažniausiai skirtas vyskupams, kunigams, pašvęstiesiems ir visiems tikintiesiems, kviečiant juos gilintis į tikėjimo aspektus, praktikuoti krikščionišką gyvenimą ar spręsti konkrečias pastoracines problemas.
Pagrindinės savybės
- Pastoracinis pobūdis:
Apaštališkasis paraginimas nėra skirtas naujoms doktrinoms ar dogmoms skelbti, o veikiau praktiniam jų taikymui kasdieniame gyvenime. Jis dažnai atspindi popiežiaus rūpestį tam tikrais Bažnyčios ar visuomenės klausimais, siūlydamas gaires, kaip tikintieji gali atsakyti į šiuos iššūkius. Pavyzdžiui, „Amoris Laetitia“ (2016) nagrinėja meilę šeimoje ir pastoracinį požiūrį į sudėtingas šeimos situacijas. - Sinodinis kontekstas:
Dažnai apaštališkieji paraginimai skelbiami po vyskupų sinodų, apibendrinant jų diskusijas ir pateikiant popiežiaus apmąstymus. Pavyzdžiui, „Amoris Laetitia“ buvo parašytas remiantis 2014 m. ir 2015 m. sinodų apie šeimą įžvalgomis: „Sinodo procesas buvo įspūdingas ir apšviečiantis“ („Amoris Laetitia“, 4). - Įkvepiantis ir kviečiantis tonas:
Skirtingai nei enciklikos, kurios dažnai būna labiau doktrininės, apaštališkieji paraginimai yra labiau padrąsinantys ir kviečiantys. Jie skatina tikinčiuosius gilinti savo tikėjimą, praktikuoti gailestingumą ar imtis konkrečių veiksmų. Pavyzdžiui, popiežius Pranciškus „Amoris Laetitia“ rašo: „Kviečiu visus jaustis pašauktais mylėti ir branginti šeimos gyvenimą“. - Struktūra ir turinys:
Apaštališkasis paraginimas dažnai būna ilgas ir struktūruotas, apimantis teologinius apmąstymus, Šventojo Rašto citatas, praktinius patarimus ir pastoracines rekomendacijas. Jis gali būti adresuotas konkrečioms grupėms (pvz., šeimoms, jaunimui) arba visai Bažnyčiai.
Bažnyčios dokumentai skiriasi pagal savo autoritetą ir paskirtį:
- Apaštališkoji konstitucija: Aukščiausio lygio dokumentas, dažnai naudojamas kanonų teisės pakeitimams ar reikšmingiems Bažnyčios sprendimams.
- Enciklika: Doktrininis dokumentas, skirtas svarbiems tikėjimo ar moralės klausimams nagrinėti.
- Apaštališkasis paraginimas: Pastoracinis dokumentas, orientuotas į praktinį mokymo taikymą.
- Apaštališkasis laiškas: Trumpesnis dokumentas, dažnai skirtas konkrečiai auditorijai ar progai.
Apaštališkasis paraginimas nėra įpareigojantis doktrinos atžvilgiu taip, kaip enciklika, tačiau jis turi didelį moralinį ir pastoracinį svorį, kviesdamas tikinčiuosius į dialogo ir veiksmų kelią.
Pavyzdžiai ir kontekstas
- „Amoris Laetitia“ (2016): Popiežiaus Pranciškaus paraginimas, skirtas šeimos meilei ir pastoracinei prieigai prie sudėtingų situacijų, tokių kaip skyrybos ar kohabitacija. Dokumentas pabrėžia gailestingumą ir įžvalgą: „Bažnyčios kelias yra ne amžinai smerkti, o išlieti Dievo gailestingumo balzamą“ (296).
- „Evangelii Gaudium“ (2013): Kitas Pranciškaus paraginimas, skirtas evangelizacijos džiaugsmui, kviečiantis Bažnyčią būti misionieriška ir atvira.
- „Familiaris Consortio“ (1981): Šv. Jono Pauliaus II paraginimas, nagrinėjantis krikščioniškos šeimos Bažnyčioje ir visuomenėje.
Apaštališkasis paraginimas atspindi popiežiaus siekį būti arti tikinčiųjų, reaguoti į šiuolaikinius iššūkius ir skatinti Bažnyčią gyventi Evangelijos dvasia. Jis yra tiltas tarp teologinių principų ir kasdienio gyvenimo, siūlantis praktinius sprendimus ir įkvepiantis tikinčiuosius. Pavyzdžiui, „Amoris Laetitia“ pabrėžia, kad „šeimos nėra problema; jos pirmiausia yra galimybė“, taip išryškindamas šeimų potencialą būti Dievo meilės liudytojomis.