Foucauldian analizė – tai netradicinis, bet labai įtakingas tyrimo požiūris, kilęs iš prancūzų filosofo Michel Foucault darbų. Ji skirta ne tiek aiškinti, kas yra tiesa, kiek suprasti, kaip tam tikros „tiesos“ buvo sukurtos, kodėl vieni dalykai laikomi savaime suprantamais, o kiti – neįmanomais ar net pavojingais.
Tai analizė, kuri abejoja pačia žinojimo forma, tyrinėja, kaip susiklosto institucijos, normos, identitetai, ir kaip visa tai susiję su galia – ne kaip jėga ar represija, bet kaip kasdienė struktūruojanti jėga, kuri kuria subjektus.
Michel Foucault (1926–1984) buvo vienas įtakingiausių XX a. prancūzų mąstytojų – filosofas, istorikas, diskurso teoretikas, kuris niekuomet netilpo į klasikinės filosofijos rėmus. Gimęs Poitiers mieste, iš pradžių studijavo psichologiją ir filosofiją, vėliau dirbo Prancūzijos kultūros atašė Lenkijoje ir Švedijoje. Tačiau tikrasis jo gyvenimo laukas – kova su tuo, kas laikoma savaime suprantama. Foucault domėjosi tuo, kaip per istoriją keitėsi „tiesos“ režimai: kaip buvo konstruojamos sąvokos „beprotybė“, „nusikaltimas“, „seksualumas“, „norma“. Jis rašė apie ligonines, kalėjimus, mokyklas, išpažintį, cenzūrą – bet visa tai ne dėl akademinio domėjimosi, o todėl, kad matė šiuose institucijose nematomą galios veikimą. Jį domino ne tai, kas tiesa, o tai, kaip žmonės buvo paverčiami tam tikrais subjektais per žinojimo ir kontrolės formas. Foucault gyveno intensyvų, intelektualiai provokuojantį gyvenimą. Jis atvirai kalbėjo apie savo homoseksualumą, kritikavo buržuazinę moralę ir universitetinę biurokratiją. Paskutinius dešimtmečius dėstė prestižiniame Collège de France, bet tuo pat metu dalyvavo kalinių teisių judėjime, protestavo prieš psichiatrijos prievartą, kūrė teoriją, kuri veikė kaip dešifravimo aparatas prieš institucionalizuotą galios kalbą. Jo mirtis 1984 m. nuo AIDS – viena pirmųjų viešai pripažintų tokios diagnozės atvejų tarp intelektualų – tapo simboliniu įvykiu, pažymėjusiu ne tik asmeninės istorijos pabaigą, bet ir epochos, kurioje „normalumas“ tapo kvestionuojamas, pradžią.
Pagrindiniai principai
1. Diskursas kaip galios forma
Foucault analizuoja diskursus – tai ne vien kalba, o visa sistema, kurioje tam tikri teiginiai įgauna prasmę ir galią būti priimti kaip tiesa.
Pvz., medicininis diskursas gali suformuoti ligos apibrėžimą, net jei pati „liga“ fiziškai egzistuoja – vis tiek būtent diskursas pasako, kas laikoma „sutrikimu“, o kas „normalumu“.
2. Žinojimas ≠ neutralus
Foucault rodo, kad žinojimas niekada nėra nekaltas ar objektyvus – jis visada susijęs su kontrole ir reguliavimu. Kas turi teisę apibrėžti, kas yra „sveikas“, „nusikaltėlis“, „vaikas“, „nenormalus“ – turi ir galią valdyti tuos žmones.
3. Subjekto konstravimas
Vienas esminių foucauldiškos analizės tikslų – parodyti, kad žmonės nėra „natūraliai“ tokie, kokie yra, o dažnai – sukuriami per kalbą, institucijas ir praktikas. Pavyzdžiui, tai, ką šiandien vadiname „seksualine tapatybe“, Foucault matė kaip istorinį konstruktą, kuris XIX a. atsirado per mediciną, teisę, psichologiją.
4. Genealogija vietoj istorijos
Foucault nesiūlo chronologinės istorijos. Jis pasitelkia genealogiją – tai kritiškas žiūrėjimas į tai, kaip reiškiniai atsirado per konfliktus, atsitiktinumus, galios santykius. Tai istorija be didvyrių, be „natūralios pažangos“, dažnai – su radikaliais posūkiais, kur vienos „tiesos“ keičia kitas.
Kur naudojama Foucauldian analizė?
1. Švietimo tyrimuose
Kaip disciplinavimo praktikos (tvarkaraščiai, vertinimai, testavimas) ne tik moko, bet ir formuoja mokinį kaip tam tikrą subjektą.
2. Lytiškumo ir tapatybės studijose
Kaip tam tikros seksualinės tapatybės buvo sukurtos, įteisintos ar marginalizuotos (žr. The History of Sexuality).
3. Psichiatrijos ir medicinos analizėje
Kaip „beprotybė“ tapo medicinine diagnoze, kaip atsirado įkalinimo be nusikaltimo forma – psichiatrinė ligoninė.
4. Religijos tyrimuose
Nors Foucault mažai rašė apie religiją tiesiogiai, foucauldiška analizė leidžia nagrinėti, kaip Bažnyčia disciplinavo kūną, laiką, elgesį, išpažintį, kaip išpažintis tapo žinojimo gamybos technika, o dvasininkas – galios institucija.
Konkreti analizės eiga (gali būti naudinga tau kaip struktūra)
- Nustatyk diskursą – kokioje temoje nori tyrinėti: ar tai sveikata, švietimas, moralė, religija, politika?
- Nustatyk ribas – kas laikoma „priimtinu“ ar „įmanomu“ tame diskurse, o kas išbraukiama, marginalizuojama?
- Ieškok galios formų – kokios institucijos palaiko šį diskursą? Ką jis leidžia kontroliuoti, ką paverčia „problema“?
- Stebėk, kaip formuojamas subjektas – kokį „žmogų“ šis diskursas kuria? Kokias tapatybes jis suformuoja?
Foucault citatos
Michel Foucault griežtai atmetė tradicinį galios supratimą kaip daiktą, kuris yra kieno nors rankose. Jis rašė:
„Galia nėra kažkas, kas yra įgyjama, paimama ar perduodama… Galia yra santykių tinklas.“
(The History of Sexuality, 1976)
Tai reiškia, kad galia nėra lokalizuota, ji neišimtinė ir neišvengiama – ji sklando visuose socialiniuose, instituciniuose ir net intymiuose santykiuose. Ji pasireiškia ne tik per draudimus, bet ir per tai, kas leidžiama, kas laikoma norma, kas tampa įmanoma mąstyti ar ištarti.
Vienas garsiausių Foucault teiginių apie galią:
„Kur yra galia, ten visada yra pasipriešinimas.“
(The History of Sexuality)
Tai rodo, kad galia nėra monolitiška – ji visuomet kuria įtrūkius, alternatyvas, galimybes priešintis, net jei pati sistema atrodo visaapimanti.
Foucault taip pat pabrėžia, kad:
„Galia yra produktyvi. Ji gamina realybę; ji gamina subjektus, kuriuos ji valdo.“
(Discipline and Punish, 1975)
Tai viena iš labiausiai destabilizuojančių jo įžvalgų: galia ne tik draudžia, ji kuria žmones – ligonius, mokinius, kalinius, nusidėjėlius, piliečius, moteris, vaikų psichologijas – per tam tikras kalbėjimo formas, institucinius praktikų tinklus ir normatyvinius vertinimus.
Kita esminė mintis:
„Subjektas nėra duotybė; jis yra galios ir žinojimo produktas.“
(The Subject and Power, 1982)
Tai reiškia, kad mūsų pačių tapatybės – lytinės, religinės, psichologinės, profesinės – nėra vidinės esmės, bet istorinės formacijos, susijusios su tuo, kokios galios struktūros mus formavo.
Foucault netikėjo, kad galima rasti „gryną“, neužterštą žinojimą ar tiesą. Jis rašė:
„Tiesa yra kažkas, kas gaminama, ne atrandama.“
(Power/Knowledge, 1980)
Todėl foucauldiška analizė visada klausia: kas leido tai laikyti tiesa, ir kokias struktūras ši „tiesa“ palaiko?