Kantrią ir atsidavusią senatvę, R. duok mums, Viešpatie!
Atgailaujančią ir atsilyginančią senatvę,
Nuolankią ir dėkingą senatvę,
Taikią ir kitus guodžiančią senatvę,
Išganingą Tavojo teismo baimę,
Paskutiniuosius sakramentus sąmoningai priimti,
Nuo savimeilės senatvėje, R. apsaugok mus, Viešpatie!
Nuo irzlios ir piktos senatvės,
Nuo nereikalingo skundimosi,
Nuo nerimą keliančių prisiminimų,
Nuo baimės ir nevilties,
Nuo staigios ir netikėtos mirties,
Mūsų kūno ir sielos kančias kaip auką priimk, Viešpatie!
Nuostabiu tikėjimu mūsų senatvę apšviesk, Viešpatie!
Mūsų prisikėlimo viltimi mus perkeisk, Viešpatie!
Melskimės. Dieve, Tu leidai man sulaukti senatvės. Suteik malonę kantriai pakelti jos išbandymus, kad mano gyvenimas artimiesiems būtų ne našta, bet pamokantis pavyzdys. To prašau Tave per Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.
Skaitykite daugiau..Senatvė krikščioniškoje tradicijoje niekada nebuvo laikoma gyvenimo saulėlydžiu be prasmių. Senovės vienuolynuose vyresnio amžiaus žmonės buvo vadinami dvasiniais lopšinės saugotojais, nes tikėta, kad sulaukus išminties metų žmogaus širdis tampa arčiau kūrėjo. Įdomu tai, kad ankstyvojoje bažnyčioje egzistavo ypatingas
palaiminimas ilgaamžiams. Bendruomenės nariai rinkdavosi prie senjoro namų ne tam, kad gailėtųsi jo silpstančių jėgų, o tam, kad pasisemtų tylios ramybės. Senas žmogus buvo laikomas gyva knyga, kurioje surašytos Dievo gailestingumo pamokos. Teologinėje mintyje senatvė suprantama kaip brandus derliaus nuėmimo metas, kai dvasia atsiskiria nuo kasdienio triukšmo. Žmogus nustoja bėgti, jo maldos įgauna ypatingą gelmę, nes jos plaukia iš gyvenimo patirties uolos. Net ir fizinis silpnumas krikščioniškoje dvasioje matuojamas šviesiau. Senatvės negalijos nėra bausmė, jos tampa tiltu į didesnį pasitikėjimą dangumi. Šventieji tėvai moko, kad garbingas amžius yra proga išmokti dėkingumo meno už kiekvieną mažučiu džiaugsmu pasipuošusį rytą. Tai laikas, kai žmogus tampa ramybės oaze savo šeimai.