Mano mylimasis Jėzau, aš gerai žinau, kad kiekviena tobula dovana, o ypač skaistumas, visiškai priklauso nuo Tavo malonės galingo veikimo ir kad be Tavęs joks kūrinys nieko negali. Todėl meldžiu Tave, savo malone nuolat gink mano sielos ir kūno skaistumą. Jei priimčiau į save kokį nors juslišką įspūdį, kuris galėtų sutepti tyrumą ir skaistumą, išvyk jį iš manęs, Tu, kuris esi aukščiausias mano sielos galių Viešpats, kad aš be dėmės širdyje daryčiau pažangą Tave mylėdamas ir Tau tarnaudamas, kad kiekvieną savo gyvenimo dieną save skaistų aukočiau ant tyrų Tavo dievystės altorių. Amen.
Įdomu tai, kad šią maldą jis galėjo rašyti ne tik kaip asmeninį prašymą, bet ir kaip mokymo priemonę savo studentams. Viduramžiais skaistumas buvo laikomas viena iš keturių pagrindinių dorybių, padedančių pasiekti išmintį. Tomas Akvinietis pabrėžė, kad šios dorybės stiprina valią prieš pagundas. Jis matė skaistumą kaip džiaugsmo šaltinį, nes švari širdis lengviau mato Dievo grožį. Ši malda rodo jo nuolankumą, pripažįstant, kad be Dievo pagalbos žmogus yra silpnas. Tai ne tik prašymas išvengti nuodėmės, bet ir troškimas vis labiau panašėti į Kristų tyrumu.