Popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatas buvo pažymėtas išskirtiniu dėmesiu Centrinės ir Rytų Europos tautoms, jų kančioms sovietmečiu ir krikščioniško paveldo įprasminimui. Tarp svarbiausių šio laikotarpio dokumentų išsiskiria du laiškai, skirti Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos ir visos istorinės „Rusios“ krikščionims.
1. „Omnium ecclesiarum sollicitudo“ (1972 m.)
Tai – popiežiaus Pauliaus VI (ne Jono Pauliaus II!) apaštališkas laiškas, adresuotas lietuvių tikintiesiems pogrindyje. Laiškas buvo paskelbtas sovietmečio spaudimo laikotarpiu, kai Bažnyčia Lietuvoje, kaip ir kitose Sovietų Sąjungos šalyse, buvo nuolat persekiojama: kunigai, vienuoliai, aktyvūs tikintieji patyrė represijas, draudimus, buvo cenzūruojami religiniai leidiniai, apribota pastoracinė veikla. Laiške išreiškiamas popiežiaus ir visos visuotinės Bažnyčios solidarumas, pagarba lietuvių ištikimybei tikėjimui, raginimas nepalūžti ir išlikti vilties žmonėmis net ir sunkiausiomis sąlygomis.
Šis laiškas tapo moraline atrama visiems, kurie slapta ar viešai drąsiai laikėsi tikėjimo Lietuvoje – tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams. Laiške pažymima, kad Bažnyčia nėra viena ir yra kartu su visais kenčiančiais už Evangeliją.
2. Laiškas Josypui Slypyj ir Kijevo „Rusios“ krikščioniško tūkstantmečio jubiliejui (1979 m.)
Šį laišką 1979 m. kovo 19 d. parašė jau Jonas Paulius II – jis skirtas Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios vadovui kardinolui Josypui Slypyj, visai ukrainiečių, baltarusių, lietuvių tikinčiųjų bendruomenei, minint artėjantį 1000 metų jubiliejų nuo Kijevo Rusios krikšto (1988 m.). Laiške išryškinama Rytų Europos krikščioniškos tradicijos didybė ir sudėtinga istorija: nuo Kijevo krikšto iki Bizantijos ir Romos tradicijų, nuo bažnytinės vienybės iki didžiųjų skilimų.
Lietuva šiame laiške minima kelis kartus: pabrėžiama, kad Lietuva buvo svarbi Kijevo metropolijos dalis, kad metropolitas Isidorius buvo popiežiaus legatas Lietuvoje, Livonijoje ir Rusijoje, o Bresto bažnytinė unija (1596 m.), sujungusi dalį slavų ir lietuvių žemių su Roma, iki šiol turi išliekamąją dvasinę reikšmę.
Popiežius ragina branginti šaknis, siekti krikščionių vienybės, būti ištikimiems tikėjimui nepaisant išorinių sunkumų. Labai svarbus laiške ir ekumenizmo aspektas: pabrėžiama pagarba Rytų apeigų, kalbos, liturgijos savitumui, atvirumas visoms tradicijoms, kurios veda į didesnę Bažnyčios vienybę.
Abu šie laiškai tapo svarbiais simboliais tiek lietuviams, tiek ukrainiečiams, tiek kitų tautų katalikams: jie liudija, kad šimtmečius trukę išbandymai nesunaikino krikščioniško identiteto, kad Roma visada stebėjo ir globojo tuos, kurie kenčia dėl tikėjimo, ir kad istorinis dialogas tarp Rytų ir Vakarų krikščionybės gali būti išsaugotas per pagarbą tradicijai ir nuolatinę viltį.
Atsiprašau, kad ištryniau per daug teksto. Perrašysiu popiežiaus Jono Pauliaus II Kalėdinį laišką (1978 m. gruodžio 25 d.), išlaikydamas visą esmę, linkėjimus kitoms šalims ir išmesdamas tik nereikalingas nuorodas ar techninius intarpus, kad tekstas būtų sklandus ir gražus lietuvių kalba.
Popiežiaus Jono Pauliaus II Kalėdinis laiškas
1978 m. gruodžio 25 d., Vatikano bazilikos balkonas, per Kristaus Gimimo iškilmę
- Šį laišką skiriu kiekvienam žmogui – žmogui ir jo žmogiškumui. Kalėdos yra žmogaus šventė. Gimsta Žmogus. Vienas iš milijardų, kurie gimė, gimsta ir gims žemėje. Žmogus – statistikos dalis, skaičiuojamas tarp daugelio. Ne veltui Jėzus gimė per surašymą, kai Romos imperatorius norėjo žinoti, kiek pavaldinių turi jo šalis. Žmogus – skaičiavimo objektas, vertinamas kiekybės kategorija, vienas iš milijardų. Tačiau kartu jis yra vienintelis ir nepakartojamas. Švenčiame Jėzaus gimimą taip iškilmingai, kad paliudytume: kiekvienas žmogus yra kažkas ypatingo, vienintelis ir nepakartojamas. Jei mūsų statistikos, katalogai, politinės, ekonominės ar socialinės sistemos, žmogiškosios galimybės negali užtikrinti, kad žmogus galėtų gimti, gyventi ir veikti kaip unikalus, tai užtikrina Dievas. Jam ir prieš Jį žmogus visada yra vienintelis, amžinai sumanytas, pasirinktas, pašauktas ir vardu pavadintas. Taip buvo su pirmuoju žmogumi Adomu ir su naujuoju Adomu – Jėzumi, gimusiu iš Mergelės Marijos Betliejaus grotoje: „Jį pavadinsi Jėzumi.“
- Šis laiškas skirtas kiekvienam žmogui kaip žmogui, jo žmogiškumui. Jėzaus gimimas išaukština žmogiškumą. Žmogaus prigimtis sujungiama su dieviškąja Sūnaus Asmenybe, Amžinuoju Žodžiu, kuriame Dievas išreiškia save – Dievas tikras Dievui tikram: Tėvas Sūnuje, abu Šventojoje Dvasioje. Šiandienos šventėje žvelgiame į neaprėpiamą Dievo gimimo paslaptį. Jėzaus gimimas Betliejuje liudija, kad Dievas savo amžinąjį Žodį – savo viengimį Sūnų – išreiškė laike, istorijoje. Šis Žodis tapo žmogaus istorijos pagrindu. Įsikūnijusio Žodžio gimimas yra naujos žmogaus jėgos pradžia, prieinama kiekvienam, kaip sako šventasis Jonas: „Jis davė galią tapti Dievo vaikais.“ Dėl šios unikalios kiekvieno žmogaus vertės ir šios jėgos, kurią Dievo Sūnus atneša tapdamas žmogumi, kreipiuosi į kiekvieną žmogų: kad ir kur jis dirbtų, kurtų, kentėtų, kovotų, mylėtų, nekęstų, abejotų, gyventų ar mirtų – kreipiuosi su visa Dievo gimimo tiesa ir Jo žinia.
- Žmogus gyvena, dirba, kuria, kenčia, kovoja, myli, nekenčia, abejoja, krinta ir keliasi bendruomenėje su kitais. Todėl kreipiuosi į visas bendruomenes: tautas, valstybes, režimus, politines, ekonomines, socialines ir kultūrines sistemas, ir sakau:
– Priimkite didžiąją tiesą apie žmogų!
– Priimkite pilną tiesą apie žmogų, paskelbtą Kalėdų naktį!
– Priimkite šią žmogaus dimensiją, atsivėrusią visiems per šią šventą naktį!
– Gerbkite šią paslaptį!
– Leiskite šiai paslapčiai veikti kiekviename žmoguje!
– Leiskite jai plėtotis jo žemiškojo gyvenimo sąlygose!
Šioje paslaptyje slypi žmogaus jėga, kuri spinduliuoja viską, kas žmogiška. Netrukdykite šiam spinduliavimui, negriaukite jo. Viskas, kas žmogiška, auga iš šios jėgos; be jos nyksta ir griūva. Dėkoju visiems – šeimoms, tautoms, valstybėms, tarptautinėms organizacijoms, politinėms, ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms sistemoms – už tai, ką darote, kad žmogaus gyvenimas taptų vis žmogiškesnis, vertas žmogaus. Iš širdies linkiu ir prašau: nepavarkite šioje pastangoje. - „Garbė Dievui aukštybėse!“ Dievas priartėjo. Jis yra tarp mūsų. Jis yra Žmogus. Gimė Betliejuje, guli ėdžiose, nes nebuvo vietos užeigoje. Jo vardas – Jėzus, Jo misija – Kristus. Jis yra Didysis Patarėjas, „Nuostabusis Patarėjas“, o mes dažnai esame sutrikę, mūsų patarimai neduoda vaisių. Jis yra „Amžinasis Tėvas“, „Taikos Kunigaikštis“. Nors nuo Jo gimimo mus skiria du tūkstančiai metų, Jis visada yra priekyje ir mus lenkia. Turime „bėgti paskui Jį“, siekti Jį pasivyti. Jis yra mūsų Taika – taika žmonėms, „kuriuos Jis myli“. Dievas per Kristų pamilo žmogų. Žmogaus negalima naikinti, žeminti ar nekęsti! Taika geros valios žmonėms. Kviečiu visus kartu su popiežiumi melstis už taiką, ypač šiandien ir po aštuonių dienų, kai švęsime Pasaulinę taikos dieną.
- Linkiu gražių Kalėdų kiekvienam žmogui! Mano mintys, kupinos širdingo prielankumo ir nuoširdžios pagarbos, keliauja pas jus, seserys ir broliai, esantys šioje aikštėje, ir pas visus, kurie per komunikacijos priemones dalyvauja šioje trumpoje ceremonijoje. Kreipiuosi į tuos, kurie nuoširdžiai ieško tiesos, alksta ir trokšta teisingumo, siekia gerumo ir džiaugsmo. Į jus, šeimų tėvus ir motinas, darbininkus, profesionalus, jaunimą, vaikus, vargšus, ligonius, senelius, kalinius ir visus, kurie negali švęsti Kalėdų su šeima ir artimaisiais. Linkiu ramių ir džiugių Kalėdų Kristaus taikoje ir džiaugsme.
Linkėjimai įvairiomis kalbomis:
- Prancūzų k.: Laimingų Kalėdų Kristaus džiaugsme ir taikoje!
- Anglų k.: Palaimintų Kalėdų Kristaus džiaugsme ir taikoje!
- Vokiečių k.: Linksmų ir taikingų Kalėdų Kristuje!
- Ispanų k.: Laimingų Kalėdų Kristaus taikoje ir džiaugsme!
- Portugalų k.: Linksmų Kalėdų su geriausiais linkėjimais Kristaus taikai ir džiaugsmui!
- Olandų k.: Palaimintų Kalėdų visiems taikoje ir džiaugsme!
- Albanų k.: Su Kalėdomis!
- Arabų k.: Palaimintų Kalėdų!
- Armėnų k.: Su šventu Kristaus Gimimu!
- Kroatų k.: Linksmų Kalėdų ir laimingo Jėzaus gimimo!
- Bulgarų k.: Su Kristaus Gimimu!
- Čekų k.: Palaimintų Kalėdų ir džiaugsmo dėl Pasaulio Gelbėtojo gimimo!
- Slovakų k.: Džiugių ir palaimintų Kalėdų!
- Vengrų k.: Linksmų Kalėdų ir Jėzaus palaimos mylimai vengrų tautai!
- Rumunų k.: Linkiu mylimiems rumunų tikintiesiems laimingų švenčių!
- Baltarusių k.: Brangūs baltarusiai! Linksmų ir džiugių Kalėdų!
- Rusų k.: Su Kristaus Gimimu!
- Lietuvių k.: Broliai lietuviai, linkiu jums Kalėdų palaimos Kristuje!
- Ukrainiečių k.: Linksmų švenčių su Kristaus Gimimu – Kristus gimė!
- Japonų k.: Su Kalėdomis!
- Kinų k.: Laimingų Kalėdų!
- Etiopų k.: Su palaimintu Kristaus Gimimu!
- Lenkų k.: Mylimi broliai ir seserys, tautiečiai šalyje ir už jos ribų, kad ir kur būtumėte: popiežius lenkas yra su jumis ir skelbia džiugią žinią, kad „Žodis tapo kūnu ir gyvena tarp mūsų“! Linkiu jums ir visai Tėvynei džiugių ir palaimintų Kalėdų. Švęskime Įsikūnijimo paslaptį kaip viena Dievo šeima. Tep nebūna tarp mūsų vienišų, liūdnų, užmirštų, skriaudžiamų ar niekinamų. Meldžiuosi su jumis kalėdos žodžiais: „Pakelk, Dievo Kūdiki, ranką, palaimink mielą Tėvynę, gerais patarimais, geru gyvenimu stiprink ją savo jėga.“
Visiems:
Kristus gimė mums, ateikite, pagarbinkime!
Popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas kardinolui Josyfui Slipyj, Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios vyriausiajam arkivyskupui, minint tūkstantmetį nuo krikščionybės įvedimo „Rusios“ krašte
- Praėjusių metų lapkričio 20 dieną, kai priėmėme tave, mūsų Garbingasis Broli, kartu su kitais Ukrainos katalikų hierarchijos pasiuntiniais, tu paminėjai artėjantį pirmojo tūkstantmečio jubiliejų nuo krikščionybės įvedimo „Rusios“ krašte. Tuo pačiu metu atskleidei planą per ateinančius dešimt metų kartu su visa savo Bažnyčios bendruomene tinkamai pasiruošti šiam didžiam jubiliejui. Tarp įvairių jubiliejaus šventimo iniciatyvų išsiskirs didžioji piligrimystė į Šventąją Žemę, į tas vietas, kur Dieviškasis Atpirkėjas tarė: „Eikite ir mokykite visas tautas, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Šis jūsų vyskupų išdėstytas tikslas mus giliai sujaudino. Jis siejasi su praeities ir naujesnių laikų įvykiais, susijusiais su evangelizacijos darbu Ukrainos tautoje, kurios istorija ir patirtys mums ypač rūpi ir yra artimos širdžiai.
- Šio minėjimo pobūdis, priminsiantis krikščioniško vardo pradžią „Rusioje“, leidžia mums tarsi vienu žvilgsniu aprėpti, koks buvo šis tūkstantmetis. Jis taip pat skatina mus įsigilinti į įvykių eigą ir judėjimą, susijusį su tautos ir nacijos istorija, kurioje matomas Dieviškosios Apvaizdos veikimas. Ši Apvaizda, net per vingiuotus žmogaus likimo posūkius, viską iš anksto sutvarko ir veda į tikslą, kuris visiškai atitinka Jos gailestingumo planus. Todėl, vedami gyvo tikėjimo, turime pasitikėti Dieviškuoju Teisingumu, kuris yra ir Gailestingumas, ir šiuo Gailestingumu, kuriame galiausiai atsiskleis Teisingumas. Jame teisingą kelią ras ne tik kiekvieno žmogaus, „ateinančio į pasaulį“, gyvenimas, bet ir tautų bei nacijų istorija, per kurią Dieviškoji Apvaizda rašo mūsų visų asmenines istorijas.
- Mintimis grįžkime į tas dienas, kai Kijevo kunigaikštis Volodymyras ir visa kartu su juo „Rusios“ provincija priėmė Jėzaus Kristaus Evangeliją ir krikšto malonę. Iš tiesų, rūpestingasis Dievas paslaptingais keliais jau nuo IX a. pradžios ruošė šį laimingą ir džiugų įvykį, kai dar jauna Kijevo valstybė pradėjo megzti glaudžius politinius ir prekybinius ryšius su Bizantija. Šie santykiai su graikais, kaip ir su kitomis kaimyninėmis slavų tautomis, jau anksčiau priėmusiomis krikščionių tikėjimą, labai prisidėjo prie krikščionybės sklaidos tarp „Rusios“ gyventojų. Pirmieji atsivertė kariai – nors tik pavieniai – iš kunigaikščio Ihoro aplinkos, taip pat prekybininkai, pažinę svetimas tautas. Vėliau prisidėjo kunigaikštienė Olha, Ihoro žmona, kuri, mirus vyrui, perėmė valdžią ir pirmoji iš kunigaikščių giminės viešai išpažino krikščionišką vardą. Ją sekė daugelis jos svitos bojarinų. Taip priartėta prie 988 metų, kai kunigaikštis Volodymyras, Olhos anūkas, nusprendė krikščionių tikėjimą paskelbti visiems savo valstybės gyventojams. Jis įsakė viešai ir bendrai pakrikštyti visus sostinės gyventojus Dniepro upėje, dalyvaujant jam, jo šeimai ir graikų dvasininkams. Taip prasidėjo tikėjimo sklaida, iš pradžių jo kunigaikštystės ribose, vėliau aplinkinėse „Rusios“ provincijose, rytų ir šiaurės kryptimis. Artėjant šio istorinio įvykio tūkstantmečio minėjimui, ypač džiaugiamės, kad Kristaus prieš Žengimą į dangų duotas įsakymas apaštalams buvo sėkmingai įvykdytas ir šventojoje „Rusioje“. Taip pat iš visos širdies dėkojame vienam ir triasmeniam Dievui, kurio vardu buvo pakrikštyti jūsų protėviai.
- Krikščionių tikėjimas į Kijevo „Rusią“ atėjo iš Romos per Konstantinopolį. Ten išvykę katalikų misionieriai pirmieji atnešė Evangeliją jūsų tėvams, kurie buvo apvalyti išganingojo krikšto vandeniu. Tai įvyko tuo metu, kai Bažnyčia Vakaruose ir Rytuose dar išlaikė savo vienybę, nors gausiai sėmėsi iš dviejų skirtingų tradicijų ir priklausė skirtingoms žmonijos kultūroms, iš kurių radosi dideli visuotinės Bažnyčios turtai. Tik XI a. įvyko schizma, sukėlusi didelį skausmą ir kartėlį tiek to meto krikščionims, tiek vėlesnių amžių Kristaus sekėjams iki mūsų dienų. Kadangi Kijevo „Rusios“, jau sustiprėjusi krikščionių tikėjimu X a. pabaigoje, geografinė padėtis buvo Rytų Bažnyčios įtakos zonoje, kurios centras buvo Konstantinopolio patriarchatas, nenuostabu, kad keliai atkurti nutrūkusiai vienybei dažnai vedė į „Rusią“. Čia verta paminėti derybas, vykusias dėl vienybės XIV a. pabaigoje, taip pat pastangas – deja, nesėkmingas – Konstancos, Bazelio ir galiausiai Florencijos susirinkimuose, kur Kijevo metropolitas Izydorius uoliai siekė ir pasiekė taip trokštamą Rytų ir Vakarų Bažnyčių susivienijimą. Tačiau po šio susirinkimo metropolitas Izydorius, kurį popiežius buvo paskyręs savo legatu „a latere“ Lietuvai, Livonijai ir Rusijai, pakėlęs į kardinolus ir kurį jo tauta gyrė už Bažnyčių suvienijimą, patyrė daug kančių dėl savo ekumeninio uolumo. Jis buvo įkalintas Maskvoje, iš ten pabėgo ir galiausiai atvyko į Romą, iš kur toliau vadovavo vienybės reikalams. Vis dėlto sudėtingos sąlygos jo tėvynėje galiausiai sužlugdė Florencijos susirinkime puoselėtas vienybės viltis. Nepaisant to, troškimas atkurti bendrystę su Apaštališkuoju Sostu niekada neišblėso tarp rusėnų vyskupų, kurie 1594 m. gruodį ir 1595 m. liepą pareiškė esą pasirengę pradėti vienybės su Roma kelią ir tam tikslui siuntė savo pasiuntinius. Taip Izydoriaus Florencijos susirinkime uždegta vienybės liepsna, daugiau nei 150 metų priblėsusi dėl išorinių aplinkybių, vėl įsiliepsnojo ir atvėrė kelią Brest-Litovsko unijai, apie kurią kalbėsime vėliau. Šie įvykiai ir faktai liudija, kad Bažnyčia niekada nesusitaikė su liūdna savo vienybės trūkio būsena ir visuomet laikė ją priešinga Kristaus valiai.
- Iš šių šaltinių ir vietų kilo Bažnyčių susivienijimas, įvykęs 1596 m. Brest-Litovske. Ši unija yra įpinta į sudėtingą rusėnų, lietuvių ir lenkų tautų, tuo metu gyvenusių vienoje karalystėje, istoriją. Nors bendra istorija priklauso praeičiai, šios Brest-Litovsko unijos religinė ir bažnytinė galia išlieka iki šiol ir duoda gausių vaisių. Šios vaisingumo priežastis buvo ir neabejotinai yra šventojo vyskupo ir kankinio Josafato pralietas kraujas, kuris tarsi antspaudu pažymėjo sudėtingą darbą jungiant padalytą Bažnyčią XVI–XVII a. Be to, ši unija davė vaisių daugelio vyskupų, kunigų ir kitų drąsių tikėjimo išpažinėjų gyvenimuose iki pat mūsų laikų. Kaip anksčiau, taip ir dabar Apaštališkasis Sostas skiria ypatingą dėmesį šiai unijai, kuri išsiskiria Bizantijos rito ir bažnytinės tradicijos skirtumais, slavų liturgine kalba, bažnytiniu giedojimu ir visomis pamaldumo formomis, taip giliai įsišaknijusiomis jūsų tautos istorijoje. Jos atspindi tautos dvasią, tam tikru būdu apibrėžia jos tapatybę ir įvairovę. Tai, pavyzdžiui, matyti, kai ukrainiečių tautos sūnūs ir dukterys, palikę savo kraštą, net ir kaip migrantai lieka susiję su savo Bažnyčia, kuri per tradiciją, kalbą ir liturgiją jiems išlieka tarsi dvasinė „tėvynė“ svetimose šalyse. Šiuose dalykuose lengvai atpažįstamos Kristaus Kryžiaus savybės, kurį ant savo pečių nešėte jūs, mūsų Garbingasis Broli, ir daugelis jūsų vyskupų brolių, ištvermingai kentėdami už Kristų ir išlaikydami ištikimybę Kryžiui iki paskutinio gyvenimo atodūsio. Tas pat pasakytina apie daugelį kitų jūsų Bažnyčios kunigų, vienuolių, vienuolių moterų ir pasauliečių tikinčiųjų. Ištikimybė Kryžiui ir Bažnyčiai sudaro ypatingą liudijimą, kuriuo jūsų tautos krikščionys šiuo metu ruošiasi švęsti pirmąjį krikščionybės tūkstantmetį „Rusioje“.
- Vatikano II Susirinkimas vėl ėmėsi didžiojo ekumenizmo darbo. Bažnyčia siekia skatinti krikščionių vienybę, ieškodama naujų kelių, labiau atitinkančių mūsų laikų žmonių mąstyseną. Tą patį tikslą tuo metu kėlėsi ir kitos krikščionių bendruomenės, įskaitant savarankiškas arba „autokefalines“ Rytų Bažnyčias. Tai rodo įvairios deklaracijos, pareiškimai, delegacijos, bet visų pirma bendra malda, kuria mes visi jungiamės, vykdydami mūsų Viešpaties valią, išreikštą Jo maldoje: „Tėve, kad jie būtų viena.“ Mūsų dienų ekumeninės pastangos – polinkis į tarpusavio suartėjimą ir bendrystę, ypač tarp Vakarų ir Rytų Bažnyčių – negali nei ignoruoti, nei sumenkinti ankstesnių amžių pastangų atkurti Bažnyčios vienybę, kurios davė sėkmingų, nors ir tik iš dalies, rezultatų. Jūsų Bažnyčia, tarp kitų Rytų katalikų Bažnyčių, turinčių savitą ritą, yra šios tiesos liudijimas. Tikras ekumeninis dvasia – pagal naujausią šio žodžio reikšmę – turi būti parodytas ir įrodytas ypatinga pagarba jūsų Bažnyčiai, taip pat kitoms Rytų katalikų Bažnyčioms, turinčioms savitus ritus. Mes labai tikimės, kad mūsų Broliai Patriarchai, Vyskupai, Kunigai ir visos Ortodoksų Bažnyčių bendruomenės, kurių tradicijas ir pamaldumo formas Katalikų Bažnyčia bei Apaštališkasis Sostas laiko su didžiausia pagarba ir vertinimu, išreikš šią ekumeninę dvasią. Be to, tokia būtinybė kyla iš religijos laisvės principo, kuris yra viena iš pagrindinių „Žmogaus teisių deklaracijos“ doktrinų ir randama įvairių valstybių konstitucijose. Pagal šį principą, kurį Apaštališkasis Sostas dažnai skelbė, kiekvienam tikinčiajam leidžiama išpažinti savo tikėjimą ir būti tos Bažnyčios bendruomenės, kuriai jis priklauso, dalimi.
- Artėjant iškilmingam pirmojo krikščionybės tūkstantmečio „Rusioje“ minėjimui, plati Katalikų Bažnyčios bendruomenė nuoširdžiai trokšta jus, brangūs Broliai ir Seserys, apgaubti geranoriškomis mintimis, malda ir meile. Mes patys, vykdydami šios bendruomenės pirmojo Tarno pareigas, prašome ir kviečiame visus, visą Dievo Tautą, daryti tą patį. Su šiuo uoliu pranešimu apie jūsų garbingo jubiliejaus minėjimą ir karštu raginimu religingai melstis kreipiamės į visas Bažnyčias ir krikščionių bendruomenes, su kuriomis dar neturime pilnos bendrystės, bet kurias visas jungia vienintelis Kristus. Tegul mūsų mintys ir širdys, sekdamos Kristų, siuntusį savo apaštalus „iki žemės pakraščių“, dabar nukrypsta į šventąją „Rusios“ žemę, kuri prieš tūkstantį metų priėmė Evangeliją ir krikštą! Mintimis peržvelkime šios krikščioniškos bendruomenės istoriją. Su pagarba ir meile įženkime į jos dvasią – tikėjimo, maldos ir nuolankaus paklusnumo Dieviškajai Apvaizdai dvasią. Mintimis aplankykime kiekvieną vietą, kur šlovinamas Kristus ir gerbiama Jo Motina. Galiausiai, per Dievo Motiną pavedę mūsų Dieviškajam Gelbėtojui visus šio laimingo „Rusios“ krikšto, priimto prieš tūkstantį metų, paveldėtojus, atnaujiname su jais dvasinio ryšio ir bendrystės saitus prieš Tą, kuris yra „būsimų amžių Tėvas“.
Vatikanas, 1979 m. kovo 19 d., pirmieji mūsų pontifikato metai.
Jonas Paulius II