Ozejas (hebrajiškai הוֹשֵׁעַ – Hôšēa‘, reiškia „išgelbėjimas“; graikiškai Ὡσηέ – Hōsēé; lotyniškai Osee; arabiškai هوشع – Hūsha‘) – vienas iš dvylikos vadinamųjų „mažųjų pranašų“ Senajame Testamente. Dabartinėje lietuvių kalboje jo vardas taisyklingai rašomas Ozejas, nors senesniuose šaltiniuose, bažnytinėje liturgijoje ar vertimuose iš lotynų kalbos dar galima sutikti formą Ozeas ar Osee.
Pranašas Ozejas veikė VIII a. pr. Kr. Šiaurės Izraelio karalystėje, karaliaus Jeroboamo II valdymo pabaigoje ir vėlesniais neramumų metais, prieš pat Samarijos žlugimą bei asiriečių įsiveržimą (apie 722 m. pr. Kr.). Jo pranašystės buvo skirtos izraelitams, kurie, nors ir mėgavosi materialine gerove, buvo dvasiškai nutolę nuo Dievo: perėję prie stabmeldystės (Baalo garbinimo), pamiršę ištikimybę Sandorai ir socialinį teisingumą.
Ozejas geriausiai žinomas dėl sukrečiančios savo gyvenimo dramos, tapusios pranašišku ženklu. Dievas jam įsakė vesti ištvirkusią moterį Gomerą, idant pranašo asmeninis gyvenimas taptų gyvu Dievo ir Jo neištikimos tautos santykių simboliu. Ozejas – tai ištikimas Dievas, o Gomera – tai stabams parsidavusi Izraelio tauta. Ši istorija skaudi, tačiau kartu itin jautri ir poetiška: per savo asmeninį sielvartą ir pažeminimą Ozejas atskleidė dieviškąją meilę, kuri ne tik baudžia už išdavystę, bet ir aistringai ieško, atleidžia bei kviečia sugrįžti.
Nors Ozejas pranašavo artėjančią bausmę ir tremtį, jo žinia persmelkta ne tik rūstybės, bet ir nuostabios vilties. Jis skelbė, kad net jei tauta sulaužo Sandorą, Dievo meilė (hesed) yra stipresnė už teismą – ji nenustoja šauktis paklydėlių. Jo knygoje gausu įspūdingų įvaizdžių: Dievas vaizduojamas ne tik kaip įskaudintas sutuoktinis, bet ir kaip rūpestingas tėvas, mokantis vaiką vaikščioti.
Reikšmingos citatos:
- „Eik vėl, mylėk moterį, kurią myli kitas ir kuri svetimauja…“ (Ozejo knyga 3, 1)
- „Saitais, kuriais traukia žmogus, aš traukiau juos, – meilės ryšiais.“ (Ozejo knyga 11, 4)
- „Gydysiu jų neištikimybę, mylėsiu juos savo valia.“ (Ozejo knyga 14, 5)
Ozejas pagrįstai vadinamas Dievo meilės ir ištikimybės pranašu. Jo skelbiama žinia apie neišmatuojamą Dievo gailestingumą, kuris peržengia teisinį teisingumą, padarė didžiulę įtaką vėlesniems pranašams (ypač Jeremijui) ir Naujajam Testamentui. Ozejo vardas ir jo gyvenimo istorija šiandien išlieka galinga pamoka apie meilę, kuri nepasiduoda net tada, kai atrodo, jog viskas prarasta.
Teologai pastebi, kad Ozeas yra vienas pirmųjų pranašų, kuris taip ryškiai pabrėžia Dievo vidinį skausmą dėl tautos neištikimybės. Jo kalba yra ne tik teismo, bet ir gailestingumo kalba, kurioje Dievas yra vaizduojamas kaip sužeistas mylimasis, kurio širdis „apsiverčia“ (Oz 11, 8). Šis antropomorfizmas leidžia suprasti Dievo meilę ne kaip abstraktų principą, bet kaip asmeninį, emociškai įkrauną ryšį. Be to, Ozeo knyga yra unikali tuo, kad ji baigiasi ne visiškai aiškiu teismo apibendrinimu, bet kvietimu pažinti Viešpatį, pabrėžiant, kad tik per pažinimą ir atgailą ateis išgydymas ir atstatymas. Tai yra galingas teologinis tiltas tarp teismo ir galutinio išgelbėjimo.