Nenusakomos didybės Tvėrėjau, iš savo išminties lobyno Tu sukūrei tris angelų chorus ir nuostabioje darnoje paskyrei jiems vietą virš dangaus skliauto. Tu puikiausiai suderinai Visatos dalis. Tu esi tikrasis šviesos ir išminties šaltinis, giliausias visos būties pagrindas. Apšviesk savosios šviesos spinduliu mano proto tamsumas, pašalink dvigubą tamsą, kurioje aš gimiau – nuodėmės ir nežinojimo tamsą. Tu mokai kūdikių liežuvius kalbos – pamokyk ir mano liežuvį, išliek į mano lūpas savo palaimingą malonę! Duok man aštrų protą, gerą atmintį, mokymosi būdus ir gabumus, aiškinimo tikslumą, gausią iškalbos dovaną. Pamokyk mane pradžioje, nukreipk link pažangos, padėk užbaigti iki galo. Tu esi tikrasis Dievas ir žmogus, Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.
Įdomu tai, kad Akvinietis, prieš imdamasis didžiųjų savo veikalų, pavyzdžiui, Summa Theologiae, visada meldėsi, prašydamas ne tik suprasti, bet ir tinkamai perteikti tai, kas suprasta. Tai nėra tik paprastas noras būti protingu; tai yra teologinė pareiga – užtikrinti, kad Dievo tiesa būtų pateikta kuo aiškiausiu ir nepriekaištingiausiu būdu, atsižvelgiant į to meto intelektualinius standartus. Jo malda yra tylus pripažinimas, kad net ir giliausia mistinė įžvalga turi būti „įvilkta“ į logišką, argumentuotą formą, kad būtų naudinga Bažnyčiai. Tai rodo jo gilią pagarbą tiek Dievo apreiškimui, tiek žmogiškajam protui, kurį Dievas apdovanojo gebėjimu apdoroti tiesą.