Honorijus I (lot. Honorius I) buvo Romos popiežius nuo 625 iki 638 metų. Jis kilęs iš Kampanijos (Italija) ir buvo išrinktas popiežiumi vienu iš ankstyvųjų Bažnyčios stiprėjimo laikotarpių.
Honorijaus I laikais Bažnyčia susidūrė su dideliais teologiniais ginčais – ypač dėl monotelitizmo (mokymo, kad Kristus turėjo tik vieną valią). Honorijus I iš pradžių siekė taikos ir kompromiso tarp skirtingų srovių Rytų ir Vakarų Bažnyčiose.
Pagrindiniai darbai ir reikšmė
- Ginčai dėl tikėjimo: Honorijus I bandė sutaikyti ginčijančias stovyklas dėl Kristaus prigimties, bet jo atsakymai vėliau buvo interpretuoti kaip dviprasmiški. Dėl to jis buvo vienintelis popiežius, kurio mokymas vėliau (per Konstantinopolio III susirinkimą 680 m.) buvo pasmerktas kaip klaidingas (eretinis).
- Bažnyčios organizacija: Honorijus I stiprino Romos Bažnyčios administraciją ir tvarkė Vakarų Europos bažnytinius reikalus.
- Statybos ir labdara: Jis rėmė bažnyčių statybas, pagalbą vargšams ir siekė stiprinti Bažnyčios įtaką regione.
Įdomūs faktai
- Honorius I buvo vienintelis popiežius, kurio raštai oficialiai buvo pasmerkti Bažnyčios susirinkime kaip eretiški, nors jis pats tiesiogiai erezijos neskelbė.
- Jis mirė 638 m. spalio 12 d. ir palaidotas Šv. Petro bazilikoje Romoje.
Nors Honorijus I laikytas savo laikmečio reformatoriumi ir taikdariu, vėlesnė Bažnyčios istorija jį prisimena dėl ginčų, susijusių su monotelitizmu. Jo pontifikatas yra pavyzdys, kaip ankstyvaisiais viduramžiais Bažnyčios vadovui teko derinti dvasinius, teologinius ir politinius klausimus sudėtingoje Europoje.