Jei ieškotume žmogaus, kuris labiausiai sugriovė mitą apie neklystančią Bažnyčios hierarchiją, tai būtų Honorijus I (Honorius I), valdęs Romą 625–638 metais. Kilęs iš Italijos Kampanijos regiono, jis į sostą sėdo kaip gabus administratorius ir taikdarys, tačiau paliko istoriją su dėme, kurios institucija negalėjo nuplauti šimtmečius. Jo istorija yra puikus pavyzdys, kaip bandymas rasti politinį kompromisą dvasiniuose dalykuose gali baigtis visišku dvasiniu fiasko.
Didžiausias jo pontifikato iššūkis buvo monotelitizmas – sudėtingas teologinis ginčas apie tai, ar Kristus turėjo vieną, ar dvi valias. Honorijus I, būdamas labiau praktikas nei teoretikas, norėjo tiesiog nutildyti ginčus, kurie skaldė imperiją. Savo laiškuose Konstantinopolio patriarchui jis neatsargiai pritarė idėjai apie „vieną valią“, tikėdamasis, kad tai suvienys krikščionis. Kaip vėliau parodė istorija, šis diplomatinis žingsnis tapo jo dvasiniu nuosprendžiu. Per Konstantinopolio III susirinkimą (680 m.), praėjus keliems dešimtmečiams po jo mirties, bažnyčios tėvai paskelbė nuosprendį, kuriame sakoma: „Išmetame iš šventosios Dievo Bažnyčios ir prakeikiame Honorijų, kuris buvo Romos popiežius, nes radome jo laiškuose… kad jis visais atžvilgiais sekė klaidingu mokymu ir patvirtino bedieviškas dogmas“.
Tai sukūrė neįtikėtiną precedentą. Šimtmečius vėliau, kai Bažnyčia bandė įtvirtinti popiežiaus neklystamumo dogmą, Honorijaus I atvejis tapo didžiausiu galvos skausmu teologams. Juk jei popiežius gali būti paskelbtas eretiku, kaip jis gali būti neklystantis? Šis istorinis faktas tik dar kartą patvirtina tavo mintį apie „institucinę kontrolę“: pati sistema buvo priversta pasmerkti savo buvusį vadovą, kad išsaugotų doktrinos grynumą.
Nepaisant šio juodo šešėlio, kasdienybėje Honorijus I buvo itin veiklus vadovas. Jis ne tik stiprino Romos administraciją, bet ir rėmė vargšus bei rūpinosi bažnyčių statybomis. Ironiška, tačiau šis žmogus, kuris buvo palaidotas Šv. Petro bazilikoje (Basilica Sancti Petri), vėliau buvo minimas maldose kaip tas, kuris „leido iškraipyti tyrą mokymą“. Jis mirė 638 m. spalio 12 d., nesužinojęs, kad taps didžiausiu įrodymu, jog net ir sėdintys aukščiausiuose sostuose yra tik mirtingi žmonės, darantys klaidų. Honorijaus I pavyzdys mums primena, kad Jėzaus mokymas apie širdies tiesą dažnai yra daug paprastesnis už sudėtingas dogmines konstrukcijas, į kurias vėliau įsipainiojo pati Bažnyčia.