Pašalink iš manęs, Viešpatie, akmens širdį, išimk sustingusią, išmesk neapipjaustytą širdį. Duok man naują, gyvą ir tyrą širdį! Tu apvalai širdis ir myli jų švarumą – pasiimk mano širdį kaip nuosavybę, gyvenk joje, palaikydamas ir pripildydamas ją, nes esi aukštesnis už didžiausias mano aukštumas ir labiau vidinis, nei mano giliausias vidus! Tu esi grožio pavyzdys ir šventumo antspaudas – paženklink mano širdį savuoju atvaizdu, įspausk į ją savo gailestingumą, mano širdies Dieve, Dieve – mano dalie per amžius. Amen.
Naujajame Testamente Jėzus kalba apie „atgimimą iš viršaus“ (Jn 3, 3), kas graikiškai yra *anōthen*. Šis terminas turi dvigubą reikšmę: „iš naujo“ ir „iš aukštybių“. Tai rodo, kad tikrasis atsivertimas yra ne tik žmogiškos valios pastangos, bet ir transcendentinė, Dievo dovana, keičianti paties buvimo pagrindą. Šv. Augustinas, apmąstydamas šią malonę, pabrėžė, kad širdies pakeitimas yra *gratia operans* (veikianti malonė), kuri paruošia žmogų priimti *gratia cooperans* (bendradarbiaujančią malonę). Tai reiškia, kad Dievas pirma sukuria norą ir gebėjimą norėti gera, o tik tada žmogus gali prisidėti savo laisva valia. Tikrasis atsivertimas yra Dievo iniciatyva, įgalinanti žmogų tapti nauju kūriniu.