Vėlyvuoju gyvenimo laikotarpiu parašytas Antano Maceinos veikalas „Prasmė ir būtis“ yra tarsi subrendęs vaisius, kurio kiekvienas kąsnis prasideda klausimu – kodėl esu? ką tai reiškia? Ir kur link visa tai veda? Tai ne filosofinis traktatas griežta akademine prasme, bet veikiau dvasinis kelionės žemėlapis, sukurtas žmogaus, kuris daug matė, daug tylėjo ir dar daugiau mąstė.
Šiame veikale Maceina pasitelkia egzistencinę filosofiją – ypač Heideggerio mintį apie būtį (Sein) – bet ją išplečia ir sušildo krikščionišku pasaulio supratimu. Jis nenori tik analizuoti gyvenimo struktūrų – jis ieško prasmingo gyvenimo galimybės.
Pagrindinis veikalo klausimas – ar žmogaus būtis turi prasmę? O jei taip – iš kur ji kyla? Maceina aiškiai pasako: tik tada, kai žmogus atsigręžia į Dievą kaip būties šaltinį, jo egzistencija įgauna kryptį. Kitaip tariant, buvimas pats savaime dar nėra atsakymas – prasmė glūdi transcendencijoje, ne vien kasdienybėje.
Maceinos tekstuose ryškėja nuolatinė įtampa tarp trapumo ir amžinybės. Žmogus yra laikinas, jo kasdieniai rūpesčiai – menki, bet juose vis tiek slypi ilgesys to, kas amžina. Jis tai vadina „prasmės intuicija“ – žmogus jaučia, kad jo būtis turi turėti gilesnį pagrindą, net jei to pagrindo negali aiškiai apčiuopti.
Autorius kritikuoja tiek paviršinį modernų pasaulį, kuris nutraukė ryšį su metafizika, tiek sausą racionalizmą, kuris tik matuoja, bet negirdi širdies. Prasmė, pasak jo, nekyla iš fakto, kad mes esame, o iš to kaip mes esame – atviri, klausiantys, mylintys ir tikintys.
Vienas įdomiausių šio veikalo momentų – Maceinos svarstymai apie kančią kaip būties sąlygą. Jis rašo ne kaip teoretikas, bet kaip žmogus, patyręs tremtį, praradimą, egzilio tylą. Jo žodžiai turi svorį, nes jie ateina ne iš bibliotekos, o iš gyvenimo paraščių.
„Prasmė ir būtis“ – tai ne tiek atsakymų, kiek klausimų knyga. Bet tie klausimai – taurūs, gilūs, neišgalvoti. Tai viena iš brandžiausių lietuviškos filosofijos viršukalnių, kurioje Maceina, tyliai, be triukšmo, atveria mūsų egzistencijos esmę: prasmė neprasideda nuo žmogaus – ji ateina iš Anapus.