Palmar de Troya judėjimas, Lietuvoje žinomas kaip Palmarianų krikščionių bažnyčia (arba tiesiog Palmarianų bažnyčia), yra schizmatiška krikščionių sekta, kilusi 1968 m. El Palmar de Troya kaime, Sevilijos provincijoje, Andalūzijoje, Ispanijoje. Šis judėjimas, oficialiai vadinamas Palmarianų krikščionių bažnyčia (Iglesia Cristiana Palmariana de los Carmelitas de la Santa Faz), išsiskyrė iš Katalikų Bažnyčios, teigdama, kad yra tikroji Kristaus Bažnyčia, o Vatikano popiežiai po Antrojo Vatikano susirinkimo (1962–1965) yra neteisėti. Judėjimas pagrįstas tariamais Mergelės Marijos apsireiškimais ir apokaliptiniu mokymu.
Palmarianų bažnyčia užgimė 1968 m. kovo 30 d., kai keturios mergaitės – Ana García, Rafaela Gordo, Josefa Guzmán ir Ana Aguilera – teigė regėjusios Mergelę Mariją La Alcaparrosa dvare, netoli Palmar de Troya. Jos aprašė figūrą kaip 1,80 m aukščio moterį su baltu apsiaustu, rudu sijonu, apvaliu veidu, juodomis akimis, šypsančia ir laikančia kūdikį kairėje rankoje, galimai Mergelę Mariją su Kūdikėliu Jėzumi. Netrukus, balandžio 9 d., 15 suaugusiųjų, įskaitant María Luisa Martín, Rosario Arenillas ir kitus, taip pat pranešė apie panašų regėjimą. Šie įvykiai pritraukė tūkstančius piligrimų, ieškančių stebuklų, tačiau Katalikų Bažnyčia, įskaitant Sevilijos arkivyskupiją, atmetė šių apsireiškimų autentiškumą.
1969 m. Clemente Domínguez y Gómez, Sevilijos gyventojas ir buvęs elektrikas, teigė patyręs savo regėjimus ir tapo pagrindiniu regėtojų lyderiu, padedamas teisininko Manuelio Alonso Corral. Domínguez, tvirtindamas, kad patiria ekstazes ir stigmatas, 1975 m. įkūrė Šventosios Veido Karmelitų ordiną, o 1978 m., po tariamo Jėzaus nurodymo, paskelbė save popiežiumi Grigaliu XVII, teigdamas, kad yra tikrasis Katalikų Bažnyčios vadovas, o Paulius VI ir jo įpėdiniai (įskaitant Joną Paulių II) yra antipopiežiai. Šis žingsnis lėmė galutinį atsiskyrimą nuo Vatikano.
Palmarianų bažnyčia grindžiama tradiciniu katalikų mokymu, tačiau turi unikalių ir prieštaringų doktrinų:
- Savo popiežystė: Jie tiki, kad jų popiežiai, pradedant Grigaliu XVII, yra teisėti Kristaus vietininkai, o Vatikanas yra apostazijos būsenoje dėl Antrojo Vatikano susirinkimo reformų, tokių kaip ekumenizmas ir nauja Mišių tvarka.
- Marijos doktrinos: Jie pabrėžia Mergelės Marijos kaip bendraatpirkėjos (Corredentora) vaidmenį ir teigia, kad ji yra fiziškai esanti Eucharistijoje šalia Kristaus.
- Apokaliptizmas: Jų mokymas akcentuoja artėjančią pasaulio pabaigą, ragindamas griežtą asketizmą ir atgailą.
- Griežtos taisyklės: Sekėjai privalo laikytis konservatyvių taisyklių, įskaitant moterų draudimą dėvėti kelnes, privalomą galvos apdangalą per pamaldas ir lotyniškas Mišias. Santykiai su išoriniu pasauliu ribojami, o nariai dažnai gyvena uždarose bendruomenėse.
- Schizmatiškos praktikos: Jie atmeta Vatikano sakramentus, ordinuoja savo kunigus ir vyskupus, dažnai per Vietnamo arkivyskupą Ngô Đình Thục, kuris 1976 m. konsekravo Domínguezą ir kitus.
Palmarianų bažnyčia taip pat garsėja savo Basilica del Palmar, didinga tvirtove, pastatyta La Alcaparrosa dvare, kurios finansavimo šaltiniai lieka neaiškūs. Bažnyčia canonizavo kontroversiškas figūras, tokias kaip Francisco Franco ir José Antonio Primo de Rivera, bei exkomunikavo daugelį, įskaitant karalių Juaną Carlosą I.
Palmarianų bažnyčia klestėjo 1970–1980 m., pritraukdama sekėjų iš Ispanijos, Airijos, JAV ir kitų šalių. 1978 m. Domínguez, kaip Grigalius XVII, įkūrė savo hierarchiją, paskirdamas vyskupus ir kardinolus. Po jo mirties 2005 m. popiežiumi tapo Manuelis Alonso Corral (Petras II, 2005–2011), vėliau sekė kiti, įskaitant argentinietį Alejandro Tomásą Greico (Aleksandras IX, nuo 2022 m.). 1988 m. Ispanijos Aukščiausiasis Teismas įteisino bažnyčią kaip religinę organizaciją, suteikdamas jai mokesčių lengvatas.
Judėjimas susidūrė su skandalais, įskaitant kaltinimus finansiniais piktnaudžiavimais, seksualiniais skandalais ir sektantišku elgesiu. 2016 m. buvęs popiežius Grigalius XVIII (Ginés Jesús Hernández) paliko bažnyčią, viešai pripažindamas, kad tai buvo „apgaulė“, ir bandė įsilaužti į baziliką, už ką buvo suimtas. Nepaisant to, bažnyčia išlieka aktyvi, pastaruoju metu atverdama savo veiklą per „YouTube“ kanalą, kur kunigas Braulio María pristato jų ritualus.
Nors tikslaus narių skaičiaus nežinoma, manoma, kad jų yra keli tūkstančiai, su bendruomenėmis Ispanijoje, Airijoje, JAV ir kitur. Lietuvoje Palmarianų bažnyčios veikla nėra gerai dokumentuota, tačiau nėra duomenų apie reikšmingą jų buvimą ar įtaką šalyje. Judėjimas greičiausiai neturi organizuotų bendruomenių Lietuvoje, nes jų veikla daugiausia sutelkta Ispanijoje ir kitose katalikiškose šalyse.
Istorinės citatos
- „Šventoji Palmarianų Bažnyčia yra tikroji Kristaus Bažnyčia, o Roma tapo apostazijos buveine.“ – Clemente Domínguez (Grigalius XVII), 1978 m. Ši citata atspindi jų įsitikinimą, kad Vatikanas prarado teisėtumą.
- „Tai buvo apgaulė, kurioje gyvenau daug metų.“ – Ginés Jesús Hernández (buvęs Grigalius XVIII), 2016 m. Ši citata parodo vidinį judėjimo krizės momentą.
- „Palmarianų doktrinos yra eretiškos ir kelia pavojų jų nariams.“ – Luis Santamaría, katalikų teologas, 2018 m. Ši citata išryškina Katalikų Bažnyčios poziciją.
- „Mergelė Marija mums liepia atgailauti, nes pasaulio pabaiga arti.“ – Anoniminis Palmarianų raštas, 1970 m. Ši citata pabrėžia jų apokaliptinį mokymą.
Palmarianų krikščionių bažnyčia yra kontroversiškas tradicinių katalikų judėjimų pavyzdys, atspindintis pasipriešinimą Antrojo Vatikano susirinkimo reformoms, panašiai kaip sedevakantistai. Tačiau jų unikalios doktrinos, tokios kaip Marijos bendraatpirkėjos statusas ar Franco kanonizacija, išskiria juos net tarp kitų schizmatiškų grupių. Judėjimas kritikuojamas kaip sekta dėl uždarumo, griežtos kontrolės ir finansinio neskaidrumo, o Katalikų Bažnyčia laiko jų narius ekskomunikuotais.
Kultūriškai Palmarianų bažnyčia tapo popkultūros dalimi, įkvėpdama dokumentinius serialus, tokius kaip „El Palmar de Troya“ (Movistar+, 2020), ir knygas, pavyzdžiui, Magnuso Lundbergo „A Pope of Their Own“. Lietuvoje šis judėjimas lieka mažai žinomas, greičiausiai dėl riboto katalikybės poveikio ir geografinio nuotolio. Vis dėlto jų istorija rodo, kaip religiniai judėjimai gali iškilti iš tariamų apsireiškimų ir socialinių įtampų, pritraukdami sekėjų, tačiau susidurdami su iššūkiais išlaikyti legitimumą.
Palmar de Troya judėjimas, lietuviškai vadinamas Palmarianų krikščionių bažnyčia, kilo 1968 m. Ispanijoje po tariamų Mergelės Marijos apsireiškimų, vedamas Clemente Domínguezo, kuris save paskelbė popiežiumi Grigaliu XVII. Jų mokymas, pabrėžiantis tradicijas, Marijos kultą ir apokaliptizmą, atmeta Vatikaną kaip eretišką, tačiau patys yra laikomi sekta dėl uždarumo ir prieštaringų praktikų. Citatos iš Domínguezo, buvusių narių ir kritikų atskleidžia judėjimo radikalumą ir vidines krizes. Lietuvoje jų įtaka nežymi, tačiau jų istorija yra pamoka apie religinio schizmatizmo ir sektantizmo dinamiką.