Gerasis Juozapai, dar niekas nėra veltui tavęs šaukęsis! Tavo rankos visada atvertos tiems, kurie nelaimėje bėga pas Tave. Gailestingai pažvelk į mano didelį vargą! Tu viską žinai, tu matai, kokį sunkų išbandymą aš kenčiu ir kokios kartybės pilna mano širdis. Žinau, aš nusipelniau šio kentėjimo, šio sunkaus kryžiaus savo nuodėme. Gailiuosi dėl savo nuodėmių iš visos širdies.
Šventasis Juozapai, tavo galia pas Dievą didelė – prašau tave, užtark mane pas savo dieviškąjį Globotinį! Būk pas jį ir mano globėju. Jis niekad neatmes tavo maldos, jei už mane paprašysi. Aš tvirtai pasitikiu, kad man padėsi mano didžiame varge. Nuolankiai ir karštai maldauju, gerasis tėve Juozapai, pažvelk į mane ir išklausyk mano širdies raudą! Padėk man ir palaimink mane. Amen.
Viduramžiais Juozapas buvo ypač garbinamas kaip „mirties globėjas“, nes tikima, kad jis mirė Jėzaus ir Marijos apsuptyje, suteikdamas jam privilegiją patirti „laimingą mirtį“. Ši tradicija sustiprino jo, kaip užtikrinančio ramybę ir apsaugą lemiamą akimirką, reputaciją. Be to, Juozapas yra vienintelis vyras, kuriam suteiktas „Dievo šeimos galvos“ titulas, pabrėžiant jo unikalų statusą Šventojoje šeimoje, nors jis ir nebuvo biologinis Jėzaus Tėvas. Jo šventumas slypi ne dideliuose darbuose, bet kasdieniškame, ištikimame tarnavime.