Dievas skirtingomis kalbomis

Dievo vardas įvairiose pasaulio kalbose skamba skirtingai – tai atsispindi ir šioje lentelėje. Nors žodis „Dievas“ reiškia tą patį – aukščiausiąją būtybę, Kūrėją, tačiau kiekviena kalba jį perteikia savaip: lietuviškai – „Dievas“, arabiškai – „Allah“, japonų kalboje – „Kami“, hindi – „Ishwar“, o hebrajiškai – „Elohim“. Tarp šių žodžių nėra aiškaus fonetinio panašumo, kuris rodytų bendrą kilmę. Tai atskleidžia gilų kalbų ir religinių tradicijų įvairovės sluoksnį. Nors kai kurios šaknys gali būti susijusios (pavyzdžiui, indoeuropietiškose kalbose žodis „Deus“, „Dio“, „Dieu“, „Deus“ turi bendrą kilmę), daugelyje kitų kalbų Dievo vardas formavosi savarankiškai, per šventraščius, kultūrą ar vietinius tikėjimus.

Lentelėje pateikti keturi žodžiai: „Dievas“, „Rojus“, „Velnias“ ir „Mama“. Jie pasirinkti ne atsitiktinai – tai žodžiai, kuriuos žmonės dažnai taria ir galvoja, kalbėdami apie pradžią, pabaigą, gėrį, blogį ir artimiausius ryšius. Įdomu stebėti, kaip universalios sąvokos – kaip „Rojus“ ar „Velnias“ – skamba labai skirtingai, bet dažnai turi bendrą struktūrą arba emocinį krūvį. Pavyzdžiui, daug kur „Velnias“ turi šiurkštų, šnypščiantį ar duslų skambesį (pvz., „Devil“, „Şeytan“, „Shaitan“, „Diavolo“), o „Mama“ – trumpas, švelnus, dažnai su „m“ arba „a“ garsais, nes tai yra vieni pirmųjų garsų, kuriuos kūdikis gali ištarti.

Ši lentelė leidžia palyginti, kaip skirtingos tautos perteikia šias keturias sąvokas, ir iš naujo pažvelgti į kalbos ryšį su tikėjimu bei žmogaus prigimtimi.

Tęsiu su 50 kalbų: