Garbingasis šventasis Juozapai, kuris girdėjai pirmuosius Kūdikėlio Jėzaus žodžius, šluostei pirmąsias Jo ašaras, matei iš Jo kūno tekant pirmuosius kraujo lašus, išgirsk dabar mirštančiųjų dejones, nušluostyk jų ašaras ir nuplauk jų sielas Atpirkėjo Jėzaus Kraujyje. Tu, kuris gelbėjai Kūdikėlį Jėzų nuo Erodo kareivių ir matei dūžtančius egiptiečių stabus ten, kur pasirodydavo tikrasis Dievas, argi dabar nematai, kaip piktosios dvasios stengiasi įtraukti į pražūti begalinį skaičių sielų? Skubėk, o didis šventasis, ateik joms į pagalbą, sutraukyk jų pančius, nuvyk piktąsias dvasias, kurios yra jas apsupusios, ir nuvesk jas į amžinojo gyvenimo uostą, kad jos garbintų Dievą per amžius. Tu, kuris patyrei begalinį nuliūdimą tris dienas ieškodamas atsiskyrusio Jėzaus, pagelbėk dabar nusidėjėliams surasti Tą, kurį per nuodėmes yra praradę. Tu, kuris ant Jėzaus ir Marijos rankų ramiai atidavei Dievui savo sielą, išmelsk malonę ramiai numirti tiems, kurie nesikreipė į tave, kurie tavęs nepažino ar nenorėjo pažinti, kad visi bent paskutinę valandą suprastų, kokia maloni ir kokia galinga yra tavo globa. Amen.
Retesnė įžvalga susijusi su Juozapo titulu „Egipto Viešpats“ (išvertus iš hebrajų kalbos, susijusio su jo valdžia Egipte). Šis titulas interpretuojamas kaip jo galia valdyti dvasines jėgas, kurios bando sielą pagauti mirties valandoje, panašiai kaip jis valdė žemišką krizę Egipte. Todėl malda jam yra ne tik prašymas, bet ir dvasinė mobilizacija prieš paskutinius priešininko puolimus. Jo užtarimas užtikrina, kad mirštantysis turėtų „gerą mirtį“, kurią Bažnyčia laiko paskutine ir svarbiausia malone.