Aaronidų giminė (Aaronidai) kilo iš Aarono – Mozės vyresniojo brolio, kuris, kaip rašoma Senajame Testamente, buvo pirmasis Izraelio vyriausiasis kunigas. Aarono vardas hebrajiškai (Aharon, אהרן) neturi vienareikšmės etimologijos. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad vardas gali būti kilęs iš egiptiečių kalbos, siejamas su žodžiu „ahr“ – „aukštas“ arba „iškilus“. Kiti ieško šaknų hebrajų kalboje, galimai susijusių su žodžiais „har“ („kalnas“) arba „šviesa“. Nors tiksli kilmė lieka neaiški, Aarono vaidmuo Biblijoje aiškus – jis buvo iškalbingas lyderis ir Dievo paskirtas kunigas.
Aaronidai – Aarono palikuonys, išskirta Levi genties šaka, kuriai Dievas pavedė kunigiškąją tarnystę Sandoros palapinėje (Tabernakulėje), o vėliau Jeruzalės šventykloje.
Kaip ir visa Levi gentis, Aaronidai negavo nuosavos žemės paveldėjimo (Sk 35, 1–8; Joz 21). Jie gyveno 48 levitų miestuose, iš kurių šeši buvo prieglobsčio miestai. Šie miestai buvo pasklidę po visą Izraelio teritoriją: Hebrone, Šecheme, Gibeone, Bet Šemeše ir kitur.
Pagrindinė tarnystės vieta buvo Sandoros palapinė, kurią izraelitai nešiojosi klajodami dykumoje. Įsikūrus Kanaano žemėje, šventykla laikinai buvo Šiloje, Nobe ir kitose vietose. Karaliaus Saliamono laikais pastatyta Jeruzalės šventykla tapo pagrindine Aaronidų tarnystės vieta iki jos sunaikinimo 587 m. pr. Kr., o vėliau ir Antrojoje šventykloje (516 m. pr. Kr. – 70 m. e. m.).
Aaronidai atliko aukų aukojimą, šventyklos priežiūrą ir mokė izraelitus Dievo įstatymų. Biblijoje pabrėžiama, kad jie buvo atsakingi už:
- Aukų aukojimą – sutaikydavo žmones su Dievu.
- Šventyklos švarą ir šventų daiktų saugojimą – įskaitant Sandoros skrynią.
- Dvasinį mokymą – aiškino Dievo įsakymus ir moralinius principus.
Jų kunigystė turėjo ne tik religinę, bet ir visuomeninę reikšmę, nes kunigai dažnai buvo tautos vadovai ir teisėjai. Nors Aaronidams buvo skirti aukšti standartai, Biblijoje minima ir jų klaidų, kaip, pavyzdžiui, Aarono dalyvavimas aukso veršio garbinime (Iš 32, 1–5).
Aarono sūnūs – Nadabas, Abihu, Eleazaras ir Itamaras – tapo kunigystės pagrindu. Nadabas ir Abihu mirė be palikuonių, todėl kunigystė tęsėsi per Eleazaro ir Itamaro linijas. Jų palikuonys tapo didele kohanimų (kunigų) grupe.
Skaičių knygoje nurodyta, kad dykumoje Levi genties vyrų, tinkamų tarnybai, buvo apie 8580, tačiau Aaronidų skaičius buvo mažesnis. Antrosios šventyklos laikotarpiu jų buvo keli tūkstančiai. Istorikas Juozapas Flavijus mini, kad Jeruzalės šventyklos sunaikinimo metu kunigų galėjo būti apie 20 000, nors šis skaičius ginčijamas.
Aaronidų santuokos ir fizinės būklės reikalavimai buvo griežtai reglamentuoti (Kun 21, 7–23). Kunigai galėjo vesti tik tam tikras moteris ir turėjo būti be fizinių ydų, nes kunigystė simbolizavo Dievo tobulumą.
Po Jeruzalės šventyklos sunaikinimo 70 m. e. m. aukų tarnystė nutrūko, tačiau Aaronidų palikuonys – kohanim – išliko žydų bendruomenėse. Jie iki šiol turi tam tikras religines privilegijas, pvz., pirmumo teisę skaityti Torą sinagogose ir teikti kunigišką palaiminimą (Birkat Kohanim).
Genetiniai tyrimai parodė, kad dauguma šiandieninių kohanim turi bendrą protėvį, kuris gyveno prieš maždaug 3000 metų, atitinkantį biblinį Aarono laikotarpį.
Aaronidų giminė simbolizuoja dvasinį vadovavimą ir šventumą izraelitų tradicijoje. Nors jų kunigiškosios funkcijos pasikeitė, jų palikuonys tebėra svarbi žydų religinės ir kultūrinės tapatybės dalis.