Dausos lietuvių mitologijoje ir folklore yra pomirtinio pasaulio vieta, laikoma dangiška, šventa erdve, kur keliauja mirusiųjų sielos. Tai ne visai „rojus“, o labiau dvasių buveinė, siejama su dangumi, žvaigždėmis ar debesimis. Dausose gyvena dievai (pvz., Perkūnas, Dievas) ir geros sielos, kurios po mirties ilsisi ar tęsia gyvenimą harmonijoje. Jos vaizduojamos kaip šviesios, ramios, kartais pasiekiamos per dangaus „kelią“ (Paukščių Taką). Terminas kilęs iš žodžio „dangus“ ir rodo senovės lietuvių tikėjimą apie pomirtinį gyvenimą, glaudžiai susijusį su gamta ir kosmosu. Dausos minimos pasakose, dainose, tačiau nėra išsamiai aprašytos, nes lietuvių mitologija dažnai fragmentiška.
Skaitykite daugiau..
Dausos, ta šviesi vieta anapus, turi įdomių ryšių su senovės lietuvių kasdienybe. Kai kurie senieji tikėjimai teigia, kad Dausos nėra vien tik galutinė stotelė. Jos buvo laikomos ir tam tikra „atsarga“ arba „rezervuaru“ gėrio, iš kurio sėmėsi gyvieji. Pavyzdžiui, manoma, kad stiprios vasaros audros, kai Perkūnas žaibuoja, yra ženklas, jog Dausų gyventojai aktyviai tvarko reikalus arba siunčia žinutes žemyn.
Ypatingas dėmesys skiriamas Paukščių Takui, kuris ne tik kelias mirusiųjų sieloms, bet ir buvo traktuojamas kaip gyvybės gijų tinklas, jungiantis visus pasaulius. Senoliai tikėjo, kad per Paukščių Taką kartais galėjo keliauti ir ypatingos dovanos ar pranašystės. Be to, Dausos siejamos su šviesiaisiais protėviais, kurie ne tik ilsisi, bet ir aktyviai saugo savo palikuonis nuo blogio, ypač per svarbiausias metų šventes. Tai rodo, kad Dausos buvo ne pasyvi poilsio vieta, o aktyvi kosminės tvarkos dalis. Ši vieta buvo siejama su amžina jaunyste ir harmonija, kurioje nebuvo ligų ar senatvės vargų.
Ypatingas dėmesys skiriamas Paukščių Takui, kuris ne tik kelias mirusiųjų sieloms, bet ir buvo traktuojamas kaip gyvybės gijų tinklas, jungiantis visus pasaulius. Senoliai tikėjo, kad per Paukščių Taką kartais galėjo keliauti ir ypatingos dovanos ar pranašystės. Be to, Dausos siejamos su šviesiaisiais protėviais, kurie ne tik ilsisi, bet ir aktyviai saugo savo palikuonis nuo blogio, ypač per svarbiausias metų šventes. Tai rodo, kad Dausos buvo ne pasyvi poilsio vieta, o aktyvi kosminės tvarkos dalis. Ši vieta buvo siejama su amžina jaunyste ir harmonija, kurioje nebuvo ligų ar senatvės vargų.