Svarbu suvokti, kad skandinavų dievai (Scandinavian Gods) nėra izoliuotas reiškinys – tai vėlyvoji, ryškiausia ir geriausiai dokumentuota bendros germanų mitologijos (Germanic Mythology) šaka. Nors šiandien juos dažniausiai vadiname „vikingų dievai“, šios dievybės kilo iš daug senesnių šaknų, bendrų visoms germanų gentims – nuo anglosaksų Britanijoje iki gotų ar frankų žemyninėje Europoje. Pavyzdžiui, skandinavų Odinas (Óðinn) pietų germanams buvo žinomas kaip Votanas (Wotan), o griausmavaldis Toras (Þórr) vadintas Donaru (Donar). Vikingų laikais (maždaug 793–1066 m. po Kr.) šie archajiški vaizdiniai pasiekė savo dvasinę kulminaciją, suformuodami sudėtingą ir tragišką pasaulėžiūrą, kurią dabar randame skandinavų sagose.
Šiaurės mitologijos audinyje šios dievybės nėra vienalytė masė – jos skirstomos į dvi skirtingas, bet po ilgo karo susitaikiusias šeimas: Asus (Æsir) ir Vanus (Vanir). Asai, vedami visų tėvo Odino ir Toro, buvo karinės galios, aristokratijos ir griežtos visuomeninės tvarkos saugotojai, reziduojantys dangiškajame Asgarde (Ásgarðr). Tuo tarpu Vanai, kurių ryškiausi atstovai yra jūrų valdovas Njordas (Njörðr) bei vaisingumo deivė Freja (Freyja), įkūnijo tylesnę, bet ne mažiau galingą gamtos magiją, žemės derlingumą ir vandenų turtus. Šių dviejų grupių susiliejimas į vieną panteoną įvyko po legendinio įkaitų apsikeitimo, taip suvienijant dangaus jėgą, intelektą bei strategiją su cikliška žemės ir vandenų gyvybe.
Vikingų laikais ryšys su šiomis jėgomis buvo ne teoriškas, o itin fiziškas ir pragmatiškas. Dievai nebuvo uždaromi į prabangias katedras; jie buvo garbinami ten, kur gamtos dvasia jautėsi stipriausiai – šventose giraitėse (vé), prie vėjo nugludintų lauko altorių (hörgr) ar netoli galingų aukojimo akmenų. Dvasinės apeigos, vadinamos Blót, virto savotiškais mainais: žmonės aukojo tai, ką turėjo vertingiausio – nuo gyvulių iki brangių ginklų ar papuošalų, tikėdamiesi konkretaus rezultato: pergalės mūšyje, palankaus vėjo kelionėje ar gausaus derliaus. Svarbiausi metiniai ciklai, tokie kaip žiemos saulėgrįža Jolė (Jól) ar pavasarinis gamtos nubudimas, sutapdavęs su žuvų migracija, buvo laikas, kai bendruomenės sprendė savo ateitį, prašydamos sėkmės būsimiems žygiams ir apsaugos nuo atšiaurios šiaurės negandų. Tai buvo gyvas tikėjimas, kuriame riba tarp dievų Asgardo ir žmonių Midgardo (Miðgarðr) buvo itin trapi.
Skandinavų dievai buvo reikalingi ne tik dvasiniam gyvenimui, bet ir kasdieniam išlikimui. Odino išmintis reikalinga vadovams, Toro kūjis – apsaugai nuo milžinų, Frejos meilė – šeimoms, o Njordo jūros dosnumas – pirkliams. Įdomu tai, kad šie dievai buvo artimesni žmonėms nei kitų religijų dievybės – jie kovojo, meilužiavo, klydo ir net mirė, o pasakojimai apie juo buvo perduodami per sagas ir Eddas.
Šių dievų įtaka išplito po visą Vikingų pasaulį – nuo dabartinės Norvegijos ir Švedijos iki Islandijos ir net Grenlandijos. Skirtingai nuo kitų religijų, čia nebuvo griežtos kunigų hierarchijos – ritualus dažnai vesdavo lyderiai ar šeimų galvos. Po krikščionybės atėjimo XI a., šie tikėjimai pamažu nyko, bet išliko folkloro ir literatūroje, o dabar atgimsta šiuolaikiniame neopaganizme.
Įdomiausia tai, kad skandinavų mitologija neturi moralinių absoliutų – nėra „gerų” ar „blogų” dievų. Pavyzdžiui, Lokis yra apgavikas, bet ir būtinas pokyčių variklis, o pats Odinas – išminties dievas – kartais elgiasi be galo žiauriai. Šis pragmatiškas požiūris į dieviškumą puikiai rodo vikingų mentalitetą: pasaulis – tai kovos laukas, o dievai yra ne aukščiausios būtybės, o galingi sąjungininkai.
Skandinavų (vikingų) dievai
Aegiras – jūros milžinas, valdančios bangas ir puotas dievybė. Jo salėje dievai renkasi švęsti – alus niekada nesibaigia. Aegiras – tai jūra, kuri maitina ir skandina tuo pačiu rankos mostu.
Angrboda – milžinė, gimdžiusi pasaulio pabaigos ženklus: Fenrį, Jormungandą ir Helę. Jos buvimas paženklina pradžią to, kas sunaikins dievus. Angrboda – tai motina, kurios gimdymas reiškia galą.
Audumla – pirmapradė karvė, iš kurios tešmens tekėjo keturios upės pieno. Laižydama sūrio sūrį atskleidė Būrį – pirmąjį žmogaus kilmės dievą. Audumla – tai maitintoja, kuri ir atveria pasaulį.
Baldras – šviesos, grožio ir tyrumo dievas, mylimas visų išskyrus vieną. Jo mirtis žymi pasaulio lūžį – išskausmintą, bet neišvengiamą. Baldras – tai tobulybė, kuri dėl savo grožio turi mirti.
Bėjus – dievas, susijęs su kalba, kvėpavimu ir poezija, kartais laikomas vienu iš Odino sūnų. Jo vardas reiškia kvėpavimą – gyvybės ženklą. Bėjus – tai žodis, kuris tampa dvasia.
Bragis – poezijos ir išminties dievas, seniausias ir iškalbingiausias iš Asų. Jis dainuoja apie dievų darbus ir herojų likimus. Bragis – tai kalba, kuri užgydo atmintį.
Būris – pirmasis dieviškos kilmės žmogus, išlaižytas iš ledo Audumlos. Jo sūnus Borras gimdo pasaulio kūrėjus. Būris – tai tylus pradmuo, iš kurio išauga visata.
Eiras – gydymo ir švelnumo deivė, dažnai lydinti Frėją. Ji moka augalus, žino gyvybės ribą, bet jos nelaužo. Eiras – tai ranka, kuri gydo ne skausmą, o priežastį.
Fenrisas – milžiniškas vilkas, Odino baimė ir grandinėmis sukaustytas likimas. Jis prarys dievų tėvą, kai ateis Ragnaroko metas. Fenrisas – tai jėga, kurią laikinai sutramdo, bet niekada nepamiršta.
Forsetis – teisingumo ir taikaus sprendimo dievas, Baldro sūnus. Jo salėje nesigirdi riksmų – ten ginčas baigiasi be kardo. Forsetis – tai tylus sprendimas, kuris stipresnis už jėgą.
Frėja – meilės, karo ir magijos deivė, žinanti seidrą – viliojimo ir likimo meną. Pusę žuvusiųjų ji pasiima į savo salę, palikdama Odinui kitą pusę. Frėja – tai aistra, kuri kovoja kaip karė.
Frigas – Odino žmona, žino pasaulio likimą, bet tyli. Ji verkė dėl sūnaus Baldro mirties, nors iš anksto žinojo ją neišvengiamą. Frigas – tai motina, kuri žino viską ir vis tiek myli.
Gefjonė – dievė, išplėšusi žemę iš Švedijos ir pavertusi ją Danijos sala. Ji arė su savo sūnumis, pavertus juos jaučiais. Gefjonė – tai motina, kuri aria pasaulio kūną.
Gunnlodė – milžinė, saugojusi poezijos midaus urnas. Odinui ji atidavė jas po trijų naktų, praleistų kartu. Gunnlodė – tai paslaptis, kurią reikia suvilioti, kad išgirstum giesmę.
Helė – mirties ir mirusiųjų pasaulio valdovė, Lokio duktė. Vienas jos veidas gyvas, kitas – suiręs. Helė – tai siena tarp prisiminimo ir užmaršties.
Hodmimiris – miško dvasia arba senasis milžinas, išgyvenęs pasaulio pabaigą. Po Ragnaroko jis išsaugo žinias ir galbūt žmones. Hodmimiris – tai tyla, kurioje auga naujas pasaulis.
Hodras – aklas dievas, kuris netyčia nužudo Baldrą. Jis ne matė, bet paleido strėlę – apgautas Lokio. Hodras – tai nekaltas kaltininkas, kuris vis tiek turi kristi.
Hrungniras – akmeninis milžinas, drįsęs mesti iššūkį Odinui. Jį nugali Toras, bet tik po sunkios kovos. Hrungniras – tai pasipūtimas, kuris baigiasi akmeniu krūtinėje.
Hymiras – jūros milžinas, žvejybos metu su Toru beveik pagauna Jormungandą. Jo katilas toks didelis, kad dievai jį paima puotai. Hymiras – tai jėga, kuri pati nepastebi, ką turi.
Iduna – deivė, sauganti jaunystės obuolius, be kurių dievai sensta. Kai ją pagrobia, visų jėgos ima nykti. Iduna – tai atmintis apie atsinaujinimą, laikoma delne.
Jord (Žemė) – milžinė ir žemės įsikūnijimas, Odino meilužė ir Toro motina. Ji yra pati žemė, kuria vaikšto dievai ir žmonės. Jord – tai motina, kurios kūnas tampa pasauliu.
Jormungandras – milžiniška pasaulio gyvatė, apjuosianti visą žemę ir laikanti uodegą burnoje. Kai ji pajudės, prasidės pasaulio pabaiga. Jormungandras – tai riba tarp tvarkos ir chaoso.
Kvasiras – išminties dievybė, sukurta iš dievų seilių susitaikymo metu. Jį nužudė nykštukai, o iš jo kraujo išvirė poezijos midų. Kvasiras – tai tiesa, kurią dažnai tyli arba nužudo.
Lokis – klastingas ir gudrus dievaitis, gimęs tarp milžinų, bet gyvenęs tarp dievų. Jo vaikai – pabaisos, jo pokštai – pasaulio griovimo priežastis. Lokis – tai protas be atodairos.
Magnis – Toro sūnus, paveldėjęs jo galią ir jėgą. Po tėvo mirties jis perima Mjolnirą. Magnis – tai stiprybė, kuri dar tik mokosi valdyti griaustinį.
Mimas – išminties šaltinio sergėtojas, netekęs galvos, bet vis dar kalbantis. Odinui jis davė žinias už vieną akį. Mimas – tai auka, kuri tampa pažinimu.
Modis – kitas Toro sūnus, vardu reiškiantis „įniršis“. Jis perima tėvo kovos dvasią ir gyvybingumą. Modis – tai širdies dūžis mūšyje.
Nanna – Baldro žmona, mirusi iš sielvarto ir lydinti jį į požemius. Jos meilė stipresnė už gyvybę. Nanna – tai tyli ištikimybė, kuri nepalieka.
Njoras – jūrų, vėjo ir gausos dievas, iš vanų kilmės. Jis ramina bangas ir duoda laimikį. Njoras – tai tėvas, kuris žino, kaip išplaukti.
Nokis (Nökkvi) – vandenų dvasia, viliojanti žmones į gelmę gražia muzika. Kartais vaizduojamas kaip gražus berniukas, kartais kaip pavojaus ženklas. Nokis – tai melodija, kurią išgirdus gali nebegrįžti.
Oodinas – visatos tėvas, karo, išminties ir mirties dievas. Paaukojo akį, kabėjo ant pasaulio medžio – viską dėl žinojimo. Oodinas – tai troškimas, kuriam nėra pakankamai.
Ran – jūros deivė, žvejojanti skenduolius savo tinklu. Ji gyvena gelmėse, kur šviesa nepatenka. Ran – tai bangos giluma, kur baigiasi kvėpavimas.
Rindė – milžinė arba deivė, pagimdžiusi Valį iš Odino, kad šis atkeršytų už Baldro mirtį. Ji pastojo prieš savo valią, tapusi įrankiu likimui. Rindė – tai moteris, kurios gyvenimą perrašo keršto logika.
Sigynė – Lokio žmona, ištikimai laikanti dubenį virš jo galvos, kad nuodingos gyvatės lašai nekristų. Ji nepalieka net tada, kai visi nusisuka. Sigynė – tai ištikimybė, kuriai nesvarbu, kas kaltas.
Sivė – Toro žmona, garsėjanti auksinėmis kasomis, kurias Lokis nuskuto iš pavydo. Vėliau jis turėjo nupirkti naujas iš nykštukų, iš gryno aukso. Sivė – tai grožis, kurį pavydi net dievai.
Skadis – kalnų ir slidinėjimo deivė, atėjusi pas Asus atkeršyti už tėvo mirtį. Ji išsirinko vyrą pagal kojas, bet laimės nerado. Skadis – tai nepriklausomybė, kuri net po santuokos lieka savimi.
Surtas – ugnies milžinas, laikantis liepsnojančią kalaviją, kuris sudegins pasaulį. Jo pasirodymas reiškia pabaigos pradžią. Surtas – tai ugnis, kuri neprašo leidimo.
Toras – griaustinio dievas, Mjolniro valdovas, kovojantis su milžinais ir netvarka. Jo jėga nevaldomai didelė, bet širdis – paprasta. Toras – tai ranka, kuri smogia už tvarką.
Tyras – karo ir teisės dievas, paaukojęs ranką Fenriui, kad šis būtų sukaustytas. Jo tylus pasiaukojimas – pamatas sutartims. Tyras – tai pasitikėjimas, kuris lieka sužeistas.
Ulis – nedaug žinomas dievas, kartais tapatinamas su Ullru, siejamas su medžiokle ir žiema. Jo vardas išliko kalnuose ir vietovėse. Ulis – tai šmėkla, kuri išliko vardo pavidalu.
Ullas (Ullr) – slidinėjimo, lankininkystės ir medžioklės dievas, dažnai minimas kaip Torą pavaduojantis valdovas. Jo buvimas – tylus, bet reikšmingas. Ullas – tai taiklus šūvis į nematomą taikinį.
Valis – Odino sūnus, gimęs kerštui, kuris užaugo ir įvykdė atpildą per vieną dieną. Jis skirtas vienam tikslui – atsiteisti. Valis – tai sūnus, kuris gimsta iš būtinybės.
Vėlis (Váli) – dažnai painiojamas su Valiu, bet mituose kai kada įvardijamas kaip atskiras. Jo vardas reiškia slėpimą ar uždangą. Vėlis – tai šešėlis, kuris slepia skausmo esmę.
Vydaras – tylusis keršytojas, Odino sūnus, kuris pasaulio pabaigoje suplėšys Fenrį. Jo jėga nebyli, bet neišvengiama. Vydaras – tai batas, susiūtas iš atplaišų, bet kietesnis už likimą.
Ymis – pirmasis milžinas, kurio kūnas tapo pasaulio medžiaga. Iš jo kraujo – jūros, iš kaulų – kalnai, iš kaukolės – dangus. Ymis – tai chaosas, iš kurio sukurtas pasaulio tvarkaraštis.