Pleroma – tai terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžio πλήρωμα (plērōma), reiškiančio „pilnatvę“, „užbaigtumą“ ar „visumą“. Gnostinėje tradicijoje pleroma žymi tikrąją, dieviškąją būties sritį, esančią už materiališko, netobulo pasaulio. Tai tobula Dievo pilnatvė – šviesos, sąmonės ir grynosios realybės pasaulis, kuriame nėra nei trūkumo, nei kančios.
Pagrindinės idėjos:
- Pleroma – tai dieviškoji visuma, kurią sudaro dieviškosios emanacijos (aionai).
- Medžiaginis pasaulis yra tik netobulas atspindys arba kritimas iš Pleromos.
- Žmogaus siela, pasak gnostikų, kilusi iš Pleromos, todėl ilgesys „grįžti namo“ glūdi žmogaus širdyje.
Gnosticizme:
• Pleroma yra Dievo pilnatvė, iš kurios kilo visos tikros būtybės.
• Demiurgas (pvz., Jaldabaotas) sukūrė šį pasaulį atskirai nuo Pleromos, todėl materija yra laikoma klaida arba žemesniu egzistencijos lygiu.
• Gnostinis išganymas – tai sielos pabudimas ir sugrįžimas į Pleromą.
Religinė ir filosofinė reikšmė:
Naujojo Testamento laiške kolosiečiams sakoma:
„Jame gyvena visa Dievybės pilnatvė kūniškai“ (Kol 2,9)
– čia terminas pleroma vartojamas nurodant Kristaus dieviškumą. Tačiau vėlesniuose gnostikų raštuose Pleroma išvystyta kaip savarankiškas dvasinis pasaulis, visiškai atskirtas nuo sugadintos kūrinijos.
Pleromos samprata primena platonišką idėjų pasaulį, kurio šešėliai tik blykčioja mūsų pasaulyje. Panašiai ir advaita vedantos filosofijoje – viskas, ką matome, yra iliuzija (maya), o tikroji realybė – grynas, nedalomas Brahmanas.
Valentinas, vienas gnosticizmo mokytojų, rašė: „Tobulieji nežino trūkumo, nes jie priklauso Pleromai.“
Įdomu tai, kad viena iš šių aionų, dažnai vadinama Sofija (Išmintis), sukėlė didelį „nesusipratimą“. Ji, per didelio troškimo pažinti Aukščiausiąjį Tėvą, netyčia sukėlė „krizę“ Pleromoje. Ši krizė pagimdė žemesnę, neapgalvotą jėgą – Demiurgą, kuris ir sukūrė mūsų netobulą visatą. Taigi, mūsų pasaulis atsirado iš Dieviškosios Išminties klaidos, o ne iš Tėvo tiesioginio sumanymo.
Gnostikai tikėjo, kad Pleroma yra ne tik vieta, bet ir tam tikra „žinių būsena“. Išgelbėjimas pasiekiamas ne per tikėjimą, o per Gnozę – slaptą, vidinį pažinimą, kuris leidžia sielai prisiminti savo kilmę iš tos šviesos srities. Tai tarsi pabudimas iš labai ilgo ir keisto sapno, kurį sukėlė Sofijos neapgalvotas veiksmas. Ši „šeimos drama“ paaiškina, kodėl materija tokia varginanti.