MALDA Į ŠV. JONĄ KRIKŠTYTOJĄ

I. Garbingas šventasis Jonai Krikštytojau, didžiausias pranašas tarp gimusiųjų iš moters (Lk 7, 28), nors tu buvai pašventintas dar motinos įsčiose ir gyvenai labiausiai nekaltą gyvenimą, vis tiek savo valia pasitraukei į dykumą, kad ten pasišvęstum griežtos atgailos vykdymui. Išmelsk mus savo Viešpatį malonės, kad būtume visiškai neprisirišę, bent savo širdyse, prie žemiškųjų gėrybių ir imtumės krikščioniško apsimarinimo, kartu su vidiniu susikaupimu ir šventosios maldos dvasia.

„Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Garbė Dievui Tėvui

II. Uoliausias apaštale, tu nedarydamas jokių stebuklų kitiems, vien savo atgailos gyvenimo pavyzdžiu ir savojo žodžio galia patraukei prie savęs minias, kad parengtum jas vertam Mesijo priėmimui ir jo dangiškojo mokymo klausymui. Suteik, kad dėl tavo švento gyvenimo pavyzdžio ir darant gerus darbus mes galėtume atvesti daug sielų pas Dievą, bet ypač visas tas sielas, kurias gaubia klaidos ir nežinojimo tamsa, ar kurios nuklydo paskui ydas.

„Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“

III. O nenugalimas kankiny, tu dėl Dievo garbės ir sielų išganymo tvirtai ir ištvermingai atsilaikei prieš Erodo nedorumą, tu net atiduodamas savo gyvybę viešai jį sudraudei dėl jo nedoro ir palaido gyvenimo. Dėl tavo maldų gauk mums drąsią ir kilnią širdį, kad mes nežiūrėtume į žmonių nuomonę ir atvirai išpažintume savo tikėjimą, ištikimai paklusdami mūsų dieviškojo Mokytojo Jėzaus Kristaus mokymui.

„Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“

V. Melski už mus, šventasis Jonai Krikštytojau. R. Kad taptume verti Kristaus žadėjimų.

Melskimės. Dieve, kuris šią dieną padarei mums šlovingą šventojo Jono gimimu (arba atminimu), suteik savo tautoms dvasinių džiaugsmų malonę ir visų tikinčiųjų sielas nukreipk amžinojo išganymo keliu. Per Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.

Skaitykite daugiau..

Šventasis Jonas Krikštytojas, nors ir vadinamas didžiausiu pranašu, pats save laikė tik balsu, o ne šviesa. Jis aiškiai pasakė: „Aš ne esu tas šviesos spindulys, bet esu tas, kuris liudija apie šviesą”. Tai rodo jo didelę nuolankumą. Įdomu tai, kad jo krikštas Jordano upėje buvo skirtas atleidimui už nuodėmes, tačiau Jėzus, būdamas be nuodėmės, priėmė šį krikštą. Jonas iš pradžių net nenorėjo krikštyti Jėzaus, manydamas, kad pats turėtų būti Jėzaus krikštijamas. Tai rodo jo gilią pagarbą Jėzaus šventumui. Jo gyvenimas dykumoje buvo toks asketiškas, kad Biblija mini jo maistą – skėrius ir laukinius medų. Tai nebuvo įprastas maistas, o ženklas, kad jis visiškai atsidavęs Dievo valiai. Jo drąsa priekaištauti karaliui Erodui dėl jo neteisėtos santuokos galiausiai kainavo jam gyvybę, bet parodė, kad tiesa jam buvo svarbesnė už saugumą. Jo šventumas yra pavyzdys, kaip reikia drąsiai liudyti tiesą.