Nuostabusis šventasis Antanai, išgarsėjęs savo šlovingais stebuklais, Tu turėjai laimės paimti į savo rankas mūsų pagirtąjį Viešpatį vaikelio pavidalu. Gauk man dėl Jo dosnumo šią malonę, kurios trokštu visa širdimi. Tu buvai toks gailestingas vargšams nusidėjėliams. Nežiūrėk, kad man, kuris tavęs šaukiasi, trūksta nuopelnų, bet atmink Dievo šlovę, kuri bus vėl išaukštinta dėl tavęs, jei dėl mano sielos išganymo išpildysi šį prašymą, kurį dabar teikiu karštai trokšdamas.
Kaip dėkingumo ženklą aš prašau tave priimti mano pažadą nuo šiol gyventi tiksliau laikantis Evangelijos mokymo ir rūpintis pasitarnauti vargšams, kuriuos tu visada mylėjai ir ligi šiol labai myli. Palaimink šį mano pasiryžimą ir gauk man malonę būti ištikimam iki mirties. Amen.
Malda į šventąjį Antaną yra giliai emocionali ir pilna tikėjimo, kurioje tikintysis prašo šio šventojo užtarimo ir pagalbos. Šventasis Antanas, ypatingai garsėjantis stebuklais, yra vienas iš mylimiausių šventųjų krikščionybėje, dažnai laikomas nusidėjėlių užtarėju bei prarastų dalykų globėju. Ši malda išreiškia tikėjimą Antano galia ir užtarimu, nes jis turėjo ypatingą malonę paimti į savo rankas kūdikėlį Jėzų.
Maldoje prašoma šventojo Antano pagalbos dėl trokštamos malonės, tačiau svarbiausia yra ne pati malonė, o sielos išganymas ir troškimas gyventi pagal Evangeliją. Tai rodo gilų dvasinį supratimą, kad bet kokie materialūs prašymai turi būti nukreipti ne tik į asmeninį naudą, bet ir į Dievo garbinimą. Tokiu būdu tikintysis siekia ne tik pagalbos, bet ir asmeninio atsidavimo Dievui per šventąjį Antaną.
Maldoje taip pat kalbama apie vargšų rūpinimąsi – šventasis Antanas visada buvo žinomas dėl savo užuojautos ir meilės skurstantiems, todėl tikintysis pasižada sekti jo pavyzdžiu. Ši dalis pabrėžia, kad dvasinis augimas nėra vien tik individuali patirtis – jis taip pat įpareigoja rūpintis kitais ir gyventi krikščioniško tikėjimo nuostatomis kasdieniame gyvenime.
Šventasis Antanas maldoje prašomas ne tik suteikti trokštamą malonę, bet ir palaiminti šį pasiryžimą laikytis Evangelijos mokymo ir rūpintis vargšais. Malda užbaigiama prašymu būti ištikimam šiam įsipareigojimui iki gyvenimo pabaigos, o tai reiškia gilų dvasinį atsidavimą ir ilgalaikį pasišventimą tikėjimo keliui.
Šv. Antanas, Asyžiaus mieste gimęs ir gyvenęs XIII amžiuje, yra vienas iš labiausiai mylimų ir gerbiamų šventųjų katalikų Bažnyčioje. Jo gyvenimas, kupinas meilės Dievui ir artimui, atspindi Evangelijos skelbimą praktikoje. Legenda byloja, jog jis netgi kalbėdavosi su gyvūnais, liudijant jo ypatingą ryšį su visa kūrinija. Šv. Antanas yra laikomas pamestu daiktų globėju, tad malda jam dažnai kreipiamasi ieškant pasiklydusių daiktų, tačiau jo užtarimo prašoma ir daug platesniu mastu – dėl sveikatos, šeimos gerovės, sielos išganymo. Ši malda, kaip ir daugelis kitų šventųjų maldų, yra išreiškimas tikėjimo ir vilties, kreipimasis į Dievą per šventojo užtarimą.Įdomu tai, jog šv. Antano atvaizdas dažnai vaizduojamas su lelija – tyrumo ir nekaltumo simboliu, o kartais ir su vaiku – primindamas jo meilę ir rūpestį pažeidžiamaisiais. Šv. Pranciškaus Asyžiečio mokinių ordinas, kuriam priklausė šv. Antanas, išsiskiria savo skurdu ir tarnystės idealu. Jėzaus žodžiai iš Evangelijos pagal Matą: „Aš buvau alkanas, ir jūs mane pavalgdyte; buvau ištroškęs, ir jūs mane pagirdėte; buvau svečias, ir jūs mane priglaudėte; buvau nuogas, ir jūs mane aprengėte; buvau ligotas, ir jūs mane aplankėte; buvau kalėjime, ir jūs pas mane atėjote“ (Mt 25, 35-36) puikiai atspindi šv. Antano gyvenimo principus ir yra glaudžiai susiję su maldos esme. Malda į šv. Antaną nėra magiškas veiksmas, bet tikėjimo išraiška, prašymas Dievo pagalbos per šventojo užtarimą. Svarbiausia yra nuoširdumas ir tikėjimas, kad Dievas išgirs ir atsakys į maldą savo laiku ir savo būdu.