Krikščioniškoje teologijoje girdimas paslaptingas vardas – Naujoji Ieva. Taip vadinama ne šiaip moteris, bet pati Mergelė Marija. Kodėl? Kuo ji susijusi su pirmąja moterimi, Ieva? Ir ką reiškia tas „naujumas“ – ar tai tik simbolis, ar teologinis pagrindas?
Dvi moterys – du pasaulio posūkiai
Pradžios knygoje Ieva – pirmoji moteris, sukurta iš Adomo šonkaulio, gyveno Edene ir buvo pirmosios nuodėmės bendrininkė. Ji įtikėjo gyvatės žodžiais, paragavo uždrausto vaisiaus ir pasiūlė jį Adomui. Tai buvo akimirka, po kurios, kaip sako Biblija, „atsivėrė jų akys, ir jie pamatė, kad yra nuogi“ (Pr 3,7). Tai ne tik kūniško nuogumo atradimas – tai dvasinė būklė: pasaulis pasikeitė, žmogus neteko vienybės su Dievu.
Tūkstančius metų vėliau Evangelijose pasirodo kita moteris – Marija iš Nazareto. Į ją kreipiasi angelas, skelbdamas:
„Sveika, malonės pilnoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk 1,28)
Ji išgirsta, kad pagimdys Dievo Sūnų. Skirtingai nei Ieva, kuri nepakluso Dievui, Marija atsako:
„Tebūnie man pagal tavo žodį“ (Lk 1,38)
Čia slypi krikščioniškos teologijos ašis: viena moteris pasakė „ne“, kita – „taip“. Viena užvėrė rojaus vartus, kita tapo jų perėjimo tiltu.
Ši mintis neatsirado atsitiktinai. Jau antrame amžiuje Bažnyčios tėvai pradėjo plėtoti Marijos kaip Naujosios Ievos vaizdinį. Vienas pirmųjų apie tai rašė šventasis Ireniejus Lionietis:
„Kaip Ieva, būdama dar mergelė, neklusnumu sukėlė mirtį sau ir visiems, taip ir Marija, dar būdama mergelė, paklusnumu atnešė gyvybę sau ir visiems.“ (Adv. Haer. 5,19)
Tai dvi moterys, simbolizuojančios dvi žmonijos būsenas: puolimą ir atpirkimą. Ieva – kritimo pradžia, Marija – pakilimo galimybė. Ne atsitiktinai Marija vadinama ne tik Dievo Motina, bet ir naujosios kūrinijos motina.
Svarbu tai, kad Marija nėra Ievos priešybė moraline prasme – ne tam, kad būtų pasmerkta pirmoji. Ji – atsakymas į tai, kas įvyko. Ten, kur buvo netikėjimas, atsirado tikėjimas. Ten, kur buvo gundymas, atsirado klusnumas. Ir tai buvo pasirinkta laisvai – kaip ir Ieva pasirinko laisvai.
Marijos klusnumas nėra paklusnumas iš baimės. Tai dvasinė drąsa pasakyti „taip“ Dievo planui, kurio ji iki galo nesuprato. Todėl naujoji Ieva reiškia ne šventesnę moterį, bet žmogų, kuris pasirenka gyvybę vietoje abejonės.
Nuo pat pirmųjų amžių Marija kaip naujoji Ieva buvo garbinama ne tik maldose, bet ir mene. Ankstyvose mozaikose ir freskose Marija vaizduojama kaip stovinti ant gyvatės – tai aliuzija į Pradžios knygą, kur Dievas sako gyvatei:
„Aš sukelsiu nesantaiką tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonies ir jos palikuonies. Jis sutriuškins tavo galvą“ (Pr 3,15)
Bažnytinė tradicija šį „moters palikuonį“ aiškina kaip Kristų, o „moters“ – kaip Mariją. Tai ne tik poetinė, bet ir simbolinė linija, einanti per visą išganymo istoriją.
Vadinti Mariją naująja Ieva – tai ne poetinis pagražinimas, o teologinė nuostata. Tai reiškia, kad Dievo istorijoje nėra užrakintų durų. Kad kiekvienas kritimas gali būti atitaisytas per laisvą valią ir pasitikėjimą. Kad pasaulis, pradėtas skausmu, gali būti perkeistas per moters tylų „tebūnie“.
Todėl Bažnyčios kalba apie naująją Ievą nėra vien pamaldus pasakymas. Tai dvasinis teiginys apie viltį, apie Dievą, kuris nerašo žmonijos likimo krauju – jis rašo jį tikėjimu. Ir kai sakoma „Marija – naujoji Ieva“, tai reiškia: istorija gali būti perrašyta. Ir ji jau perrašyta – vienos moters sutikimu.
Įdomu tai, kad ankstyvieji krikščionių raštai, pavyzdžiui, šventojo Irenijaus raštai antrajame amžiuje, jau lygino Mariją su Ieva. Irenijus teigė, kad Ieva, būdama neklaupėliška, tapo visų žmonių priežastimi, o Marija, būdama paklusni, tapo išgelbėjimo priežastimi. Tai tarsi dvasinis „atitaisymas“.
Be to, Marijos paslaptis siejama su jos nekalčiausiu pradėjimu. Ji buvo apsaugota nuo pradinės nuodėmės, kad galėtų be jokios žmogiškos kaltės priimti Jėzų, kuris turėjo ištaisyti Ievos klaidą. Ji tapo „gyvybės medžiu“, kurio vaisius yra išganymas, priešingai nei Ievos uždraustasis vaisius, atnešęs žinojimą apie blogį. Tai gilus teologinis kontrastas tarp senosios ir naujosios pradžios.