Žodis Madona dažnai asocijuojasi su švelniu Mergelės Marijos atvaizdu arba su garsia popmuzikos atlikėja. Tačiau šio žodžio kilmė ir reikšmė daug senesnė, šventesnė ir gilesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Rašymas lietuviškai:
- Madona – taip rašoma lietuvių kalboje, kai kalbame apie Mergelę Mariją, šventąjį atvaizdą ar religinį kontekstą.
Pvz.: „Madonos atvaizdas koplyčioje“, „Maloningoji Madona“. - Madona taip pat vartojama kaip pavardės vertimas ar adaptacija – jei kalbama apie popžvaigždę, galima sakyti Madona, nors dažnai paliekamas originalas.
Rašymas kitomis kalbomis:
- Madonna – taip rašoma italų, anglų, ispanų, prancūzų ir daugelyje kitų kalbų. Tai yra originali forma.
Pvz.: “The Madonna and Child”, “La Madonna del Rosario”. - Maddona su dviem „d“ – tai klaida. Šita forma dažniausiai atsiranda per rašybos netikslumus, ji neturi tradicinio ar kalbinio pagrindo.
Visų pirma, Madona nėra asmeninis vardas. Ji nėra kita „Marijos“ versija. Tai titulas – pagarbus kreipinys, kilęs iš italų kalbos junginio „ma donna“, reiškiančio „mano ponia“. Viduramžių Italijoje taip buvo kreipiamasi į kilmingas moteris. Pamažu šis titulas įgavo religinę prasmę ir imtas taikyti ne bet kam, o vienintelei – Marijai, Jėzaus motinai.
Lotyniškai ji vadinama Sancta Maria, Mater Dei (Dievo Motina), o graikiškai – Theotokos (Dievą gimdžiusi). Bet liaudyje, ypač Italijoje ir vėliau visoje Europoje, įsitvirtino būtent šis švelnus kreipinys – Madonna, kuris išreiškia ir pagarbą, ir meilę.
Madona visada reiškia tą pačią biblijinę figūrą – Mariją, mergelę iš Nazareto, kuri pagal Evangelijas, per Šventąją Dvasią pradėjo Jėzų:
„Štai tu pradėsi įsčiose, pagimdysi sūnų ir pavadinsi jį Jėzumi.“ (Lk 1,31)
Bažnyčios tradicija tvirtina, kad Marija liko mergelė net ir po gimdymo, todėl vadinama Mergelė Marija, bet kartu – ir Dievo Motina. Šis derinys – motinystė ir mergelystė – krikščionybės požiūriu yra unikalus, net paradoksalus. Tai ne tik biologinė motina, bet ir dvasinis simbolis – šventumo, klusnumo, ištikimybės.
Kai kalbama apie Madoną, dažniausiai turima omenyje Marijos atvaizdas. Ypač mene. Ji dažnai vaizduojama su kūdikiu Jėzumi ant kelių – tai viena labiausiai paplitusių ikonografijos formų. Tokie kūriniai vadinami Madonų paveikslais – ir jų yra šimtai, kiekvienas savaip interpretuoja motinišką švelnumą ir dievišką slėpinį.
Kodėl sakoma „Madona“, o ne „Marija“?
„Marija“ yra vardas. O „Madona“ – kaip garbės titulas. Panašiai kaip sakytume „karalienė“ ar „ponia prezidentė“. Bažnyčiose dažnai girdime: „Maloningoji Madona, melskis už mus“. Tai nėra kita moteris – tai ta pati Marija, tik kreipinys čia pabrėžia ne jos istorinį asmenį, o šventą vaidmenį.
Kai kuriose šalyse – pavyzdžiui, Lenkijoje ar Italijoje – netgi sakoma „Juodoji Madona“, „Besišypsanti Madona“, „Ašarojanti Madona“ – tai tiesiog būdai apibūdinti konkrečius Marijos atvaizdus, kuriems priskiriamos malonės ar stebuklai.
Jau ankstyvieji krikščionių rašytojai vadino Mariją naująja Ieva, nes ji klusniai priėmė Dievo valią, atitaisydama senosios Ievos neklusnumą.
Šventasis Ambraziejus rašė:
„Per Mariją pasaulis atgavo gyvybę, nes per ją atėjo Gyvybės Viešpats.“
O popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje „Redemptoris Mater“ vadino ją:
„Motina, kuri visais būdais dalyvauja Sūnaus atpirkimo darbe.“
Marija – tai ne tik teologinė figūra. Ji tapo visos Vakarų kultūros simboliu. Jos atvaizdai puošia katedras, ikonostasus, miniatiūras, freskas, paveikslus. Ji buvo įkvėpimas milijonams tikinčiųjų, bet ir dailininkams, poetams, net feministinėms diskusijoms.
Ironiška, bet ir garsioji popmuzikos žvaigždė Madonna pasirinko šį vardą (tai, beje, jos tikrasis vardas – Madonna Louise Ciccone) turbūt būtent dėl šio švento ir kultūriškai provokuojančio kontrasto.
Madona – tai ne kita Marijos versija, o pagarbus būdas ją vadinti. Tai Dievo Motina, amžinoji Mergelė, Bažnyčios Motina. Ir kartu – švelni, galinga, paslaptinga figūra, stovinti krikščioniškos vaizduotės centre jau du tūkstančius metų.
Ji tylus motinystės, vilties ir klusnaus tikėjimo paveikslas. Kai ištariame „Madona“, sakome daugiau nei „Marija“. Sakome – mano ponia. Ir kartais, gal net nesąmoningai, šnabždam širdyje: melskis už mus.
Madona ir Primadona, kuo skiriasi?
Primadona (iš italų prima donna – „pirmoji ponia“) – tai pagrindinė operos solistė, dažniausiai moteris, atliekanti svarbiausią partiją operoje. Tradicinėje operoje primadona būdavo pagrindinė dainininkė, aplink kurią sukdavosi visa drama, muzika ir net publikos dėmesys. Pavyzdžiui, Verdi ar Puccini operose pagrindinė moters partija – tai primadona.
Laikui bėgant žodis primadona įgavo ir perkeltinę reikšmę:
- Juo vadinamas kaprizingas, išpuikęs, dėmesio reikalaujantis žmogus, dažnai ne tik moteris.
- Pvz.: „Jis elgiasi kaip tikra primadona – nori, kad visi jį garbintų.“
Tai dažnai vartojama su ironija ar kritika.
Žodžiai madona ir primadona kilę iš tos pačios italų kalbos šaknies – „donna“, reiškiančios ponia. Madona – tai trumpinys iš ma donna, t. y. mano ponia, pagarbus kreipinys į Mergelę Mariją, kuris laikui bėgant įgavo šventą reikšmę religiniame kontekste. Tuo tarpu primadona reiškia pirmąją ponią – taip operos pasaulyje buvo vadinama pagrindinė solistė, svarbiausia dainininkė scenoje. Tad abu žodžiai siejami su pagarba moteriai, tačiau jų kryptys skirtingos: madona priklauso religijai ir maldai, o primadona – scenai ir teatrui.
Kodėl garsioji popmuzikos atlikėja pasirinko vardą Madona, o ne Primadona?
Tai klausimas, kuris veda ne tik į scenos pasaulį, bet ir į religijos, kultūros bei provokacijos teritoriją. Primadona reikštų „pirmoji ponia“ – operos ar teatro žvaigždė, dėmesio centras, scenos valdovė. Būtent tokį vaidmenį ji realiai ir atlieka popkultūroje: pagrindinis balsas, ašis, aplink kurią sukasi pasirodymai, spauda ir auditorija. Vardas Primadona jai tiktų kaip pirštinė.
Tačiau ji pasirinko Madoną – žodį, kuris tiesiogiai siejamas su Mergelės Marijos titulu, šventumu, tyrumu, dieviška motinyste. Tai ne atsitiktinumas. Visų pirma, tai buvo jos tikrasis vardas – Madonna Louise Ciccone. Tačiau palikti šį vardą kaip sceninį pasirinkimą reiškė žengti provokuojantį žingsnį. Ji dažnai sąmoningai derino religinius simbolius su seksualumu, liturgijos estetiką – su kūniškais judesiais. Tokiu būdu vardas Madona tapo kultūriniu iššūkiu: sakralaus ir profaniško sandūroje gimė ikona, kurios esmė – laužyti ribas, o ne jas paisyti.
Bažnyčios atstovų ir tikinčiųjų reakcija į Madonos vardo naudojimą nebuvo neutrali. Nuo pat jos karjeros pradžios daugelis katalikų pasipiktino, kad šventas titulas Madona, siejamas su Mergelės Marijos pagarba, buvo naudojamas scenos menininkės, kuri nevengė atviro seksualumo, šokiruojančių įvaizdžių ir net religinių simbolių išniekinimo. Ypač daug triukšmo sukėlė jos vaizdo klipai, kuriuose kryžiai, rožančiai ir net Kristaus figūros buvo maišomos su erotika ar kritika Bažnyčiai. Vienas žinomiausių pavyzdžių – daina Like a Prayer, kurios klipas sulaukė oficialios Vatikano kritikos. Daugelis tikinčiųjų tai laikė piktžodžiavimu. Tačiau pati atlikėja ne kartą tvirtino, kad jos tikslas – ne šaipytis, o išreikšti vidinį konfliktą tarp religijos ir kūniškumo, auklėjimo ir laisvės. Vardas Madona tokiame kontekste tapo ne tik provokacija, bet ir scena, kurioje susiduria šventybė ir maištas.