Didysis šeštadienis – tai viena tyliausių dienų liturgijoje. Nėra šv. Mišių, vargonai nutyla, altorius apnuogintas. Pasaulis atrodo lyg būtų trumpam išjungtas. Tačiau pagal seną krikščionišką supratimą, būtent šią dieną Kristus nužengė į mirties gelmę – į šeolą, į tą sielų vietą, kur nuo pasaulio pradžios laukė visi numirusieji.
Tai ne laikas be veiksmo, o laikas be žodžio.
Kristus ne ilsisi. Jis ieško. Jis nusileidžia į tą vietą, kur šviesa nepasiekia, ir peržengia atskirties ribą, kad pakeltų žmogų net iš nebūties tamsos.
Kristaus nužengimas į mirties pasaulį
Tikėjimo išpažinime sakoma: „nukeliavo į pragarus“ – tai nereiškia į pragarą, kaip mes jį įsivaizduojame, o į šeolą – bendrą mirusiųjų buveinę, kur buvo ir teisūs, ir neteisūs.
Kristus ten eina ne kaip nubaustasis, bet kaip laisvas Viešpats, kuris savo mirtimi atidaro duris ne tik į ateitį, bet ir į praeitį. Jis pasiekia Adomą, Ievą, Nojų, Abraomą, visus tuos, kurie mirė anksčiau, nei buvo išganymas paskelbtas.
Seniausiose Velykų homilijose sakoma:
„Kristus eina ieškoti Adomo kaip prarastos avies. Jis nori nusileisti pas tuos, kurie tamsybėse ir šešėlyje, kad išvestų juos į šviesą.“
Tai ne simbolis. Tai žinia, kad Dievo artumas pasiekia net pačią giliausią tuštumą.
Bizantijos ikonose: griuvę vartai, laukianti žmonija
Rytų Bažnyčios ikonografijoje Didysis šeštadienis vaizduojamas kaip „Anastasis“ – prisikėlimo ikona, kuri iš tikrųjų vaizduoja ne akimirką, kai Jėzus palieka kapą, bet tą momentą, kai Jis nusileidžia į mirties karalystę ir ištiesia ranką Adomui ir Ievai.
Po Jo kojomis – sulaužyti šeolo vartai, sutryptos spynos, surūdijusios grandinės. Tai ne fizinė scena, o dvasinės kovos simbolis: mirtis įveikta ne jėga, bet buvimu.
Šiame vaizdinyje žmogus nepakyla pats. Jį pakelia Dievas. Tai teologinis paradoksas – mirties tyla tampa Dievo veikimo vieta.
Vakaruose Didysis šeštadienis dažnai lieka pamirštas tarp Kryžiaus ir Prisikėlimo. Tarsi tuštuma tarp dviejų didžių veiksmų. Tačiau senoji krikščionybė matė šią dieną kaip laiką tarp laikų. Tai akimirka, kai Dievas užsimerkia šio pasaulio šviesai, kad atsimerktų tamsai.
Didžiojo šeštadienio tyla nėra tuščia. Ji pilna sielų. Ji pilna pažado. Ji pilna kvietimo išgirsti, kas buvo pamiršta.
Jei Prisikėlimas – tai viltis ateičiai, tai Didysis šeštadienis – tai viltis tiems, kurių jau niekas nelaukė.
Mažai kas žino, jog senosiose ikonose Didysis šeštadienis vaizduojamas kaip Kristaus pergalės akimirka, kai Jis laužo pragaro vartus. Tie vartai nėra tik metafora, tai simbolinės spynos, kurias Jis išverčia su visais vyriais. Ši diena moko mus, kad net tada, kai atrodo, jog Dievas mus apleido arba tiesiog tyli, Jis iš tikrųjų yra arčiausiai mūsų tamsiausių išgyvenimų. Tai tarsi paslaptingas susitikimas su savimi, kai žmogus mokosi išbūti su savo vidine tuštuma, žinodamas, kad joje jau lankėsi pats Viešpats. Tai diena, kai viltis tampa ne garsiu šūkiu, o tyliu, giliu kvėpavimu.